Padangėj debesys supas
laimingi ten sau karaliauja
vieni balti lengvi kaip pūkas
kiti juodi ir sunkūs tarsi jauja

didžiuojasi dydžiu didieji
ir mažiukus per dantį traukia
nupiepę suskiai jūs mažieji
tokiais ir mirsit neužaugę

o mes kaip ąžuolai galiūnai
juodais kostiumais apsirengę
didžiuliai esam po perkūnais
ir užkariausime padangę

padange juoduliai liūliuoja
po jais pavasario nuoga giria
kerotom šakomis siūbuoja
ji juoką kelia debesyse

tik pažiūrėkite minia pilkoji
prasčiokai medžiai tai tikra bėda
po mumis kažkur žemai ten stovi
šakojasi nuogaliai kaip ne sarmata

bet nesuprato debesys juodi
dar plaukia jie virš ąžuolyno
ir laukia jų dalia karti
kai ąžuolai paims už klyno

užkliuvę debesys juodi
į ąžuolus suplėšė kelnes
gausiu prapliupę lietumi
išnyko kad gi juos kur velnias

suspindo dangiška šviesa
nes niekas saulės neužstojo
susprogo lapai ąžuoluose
laja jų sužaliavo subujojo

galiūnais stovi ąžuolai
jų šaknys žemę apkabinę
ir jaunos gilės bręsta štai
jos būsimasis ąžuolynas

kol ąžuolai gimtinės žemėj stovi
ir Lietuva per amžius bus laisva
jos ąžuolai garantas ir tvirtovė
o debesys tik rūkas ir migla