Iš pokalbio su savu
Ant baltos pavargusios žemės
Briedžiai gyvena, pušys gyvena...
Židiny saulė rusena...
Snaigės barbena pasaką seną,
Ir tu krinti toks pavargęs...
Toks išvargęs...
Nuo darbų, nuo žmonių...
O tarp snieguotų kalnų
Aš stebuklą tau mažą slepiu...
Tu užmiegi ir vėl negirdi,
Aš tau paslaptį – tu man tyli..
Ir kalbuosi su saule kalnų...
Tarp minkštų ir šaltų patalų...
Aš į debesį, tu man į snaigę...
Aš vėl nerimą – tu man „nereikia“...
Aš tau saulę, o tu man blizgutį,
Aš gyvenimą – tu man minutę...
Mandarinų kvaputį pražydusį,
Aš kaip angelą tikrą išvydusi,
Priklumpu, vėl meldžiuos į tave,
Ir Kalėdos aplanko mane...
„Ar myli?“ taip nedrąsiai paklaususi,
Aš slepiu savo veidą išraudusį...
Ir tu šypsais – atrodo, myli,
Bet, deja, parazite, miegi!
(Pažadina ir stipriai trenkia į šoną, su bobom nepajuokausi)