Per pastarąsias dvi dienas susidūriau su dviem pavasario apraiškom – skruzde ir voru. Nė vienam jų nesimpatizuoju, nė vieno nebijau, specialiai nežudau, neapkalbinėju, neaptarinėju jų stiliaus, gyvenimo, būdo, pomėgių ar asmeninių santykių, tačiau kartais imu apie juos galvoti. Va taip, kaip ir dabar. Tiesiog sėdžiu ir galvoju: ko gi jie prie manęs lenda ar lindo?
Trumpąja žinute man jau klykia apie paranoją bei dėmesio trūkumą, kurį reiškiu išsigalvotu gyvūnijos (o gal derėtų sakyti vabzdijos?) pasaulio dėmesiu. Na ir galvokit, pasiuskit su savo išsigalvojamais, galvojimais. Tačiau faktas lieka faktu: mane persekioja skruzdė ir voras.
Abu jie turi bendrą bruožą – domisi mano kelnėmis bei batais.
Tiesa, vorui batas vos nebuvo kelio į tą kažkokį ten rojų vedlys, tačiau gyvis sugebėjo išsisukti nuo pajuodavusio rudo zomšinio sportbatuko kulno. Įdomiausia buvo stebėti, kaip jis, po to kiek pakrypęs, bandė užsiropšti atgal ant mano kelių. Skruzdė buvo kiek originalesnė – mėgino pasikarti mano kelnių siūle. Taip taip, gerai supratote – pasikarti. Sėdžiu sau ramiai ant geltono autobusų stotelės suolelio ir jaučiu, kad kažkur aplink neaiški grimuota ponia galanda dalgį (niekaip negaliu atsistebėti, kodėl mirtis tokia prisiplakėlė bei visiškai nuobodi persona – nespėjau net rimčiau išsigąsti, o ji jau traukia aprūdijusį gelžgalį ir lenkiasi link mažosios skruzdėlytės).
Juk kiekvieno žmogaus gyvenime ateina valanda, kai jis ima ir bent kelioms minutėms tampa didvyriu? Juk taip? Taigi, stebėdama mažąją suicidomanę, pasiryžau betmeniško-supermeno hibridu tapti ir aš. Nuskraidinau ranką prie kelnių siūlės ir išnarpliojau skruzdę iš siūlo kilpos. Tikrai nebūčiau galėjus susitaikyti su mintimi, jog mano kelnės tapo kažkieno mirties priežastimi.
Kai skruzdė jau saugiai ropojo mano delnu, pamąsčiau, jog arba aš visiškai netinku būti didvyriu, arba visi didvyriai yra tiesiog kvailiai, besiaukojantys dėl savo naivumo. Visiškai jokio pakilumo ar džiugesio, o savo kairėje dar teko išklausyti pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai besikeikiančią giltinę. Negana to, mažoji savižudė buvo tokia „dėkinga“, jog delnas, kuriuo ji vaikštinėjo, visą dieną dvokė kažkuo, kieno kilmę nelabai norėjau išsiaiškinti.
O štai dabar imu stebėtis, kur dingo tie du padarėliai, kuriuos jau buvau bepradedanti vadinti draugais. Gal valandą, o gal net ilgiau nė vienas jų manęs nebeaplanko. Nusibodau? Ar mūsų draugystė pasirodė pernelyg rizikinga? Ech, kas tą gamtą supaisys. Pavasaris...