Matrona sėdėjo sviestu teptais plaukais,
Jos akys pasruvusios krauju,
Dantys apsamanoję,
Oda sušutusi.

Sąkandis buvo netaisyklingas,
Dėl to skundėsi odontologas.
Dėl odos taip pat dermatologas,
O okulistas svaidėsi keiksmais.

Žydėjo plytos jos namo,
Vyto gėlės, nespėjusios nė prasiskleisti.
Tai buvo matrona,
Oi, tai buvo šeimos galva!

Tatai buvo ji tokia
Skundėsi vaikai – pilvai gurgia,
Neėdę dieną, o gal dvi,
O kas gi juos supaistys.

Nešiojo ji skrybėlę,
Kad sviestas neišgaruotų,
Svaidėsi saulė žaibais,
Lydė sviestą pamažėl.

Ištepė plaukus taukais,
Tatai buvo kiaulė nepėsčia.
Nepaėmė taukų nei saulė,
Skrybėliaus nė nereikėjo.

Atliko vaikams sviesto,
Laižė besočiai apsiputoję.
Visiems buvo gera –
Ir matronai, ir bambliams, ir kiaulei.