Kažkada, kažkur perskaičiau vieno rašytojo žodžius apie literatūros kritikus bei skaitytojus. Nuo to laiko niekada jų nepamiršau. Tų žodžių mintis buvo tokia – visi skaitantys, o ypač kritikai ir literatūros broliai parašytuose kūriniuose randa tai, ko rašytojas ten nesudėjo, net apie tai negalvojo, rašydamas. Bet dažnai nemato to, ką pats rašytojas tiesiog išrėkė iš širdies.
      Visą laiką negalėjau atsakyti sau į klausimą: kodėl taip yra?
      Šiandien jaučiuosi atsakiusi sau į šį klausimą. Kaip tai juokingai paprasta...

Piešiu paveikslą,
Žiūrėdama pro langą.
Apglėbiu, nešu,
Guldau į patalą –
Sterilų, baltą.
Ir slepiu, užrakinu.
Kai jau visai pamiršiu,
Kai ilgesys užgrauš,
Turėsiu ką ištraukti,
Žinosiu, kaip atmintį gaivint...

Čia liūdnos dienos,
Savaitės juoko sukūry...
Kas gali tai pilnai suprasti?
Tik aš pati...