Meri ir aš (1d. 8 pav.) Drąsa, naujos pažintys ir baletas.

Baisiausia - gyventi ir ne rizikuoti.  (R.SH.)



- Prašome užeiti, – ištarė nusišypsojusi administratorė. – jūsų vieta štai, tame balkone. –  švystelėjo į laiptus dešinėje.
Reinė patogiai atsisėdo. Šviesos užgeso. Orkestras tyliai susiderino stygas. Dirigentas pakėlė rankas ir muzika suskambėjo. Smuikų solo palydėjo altai; jie graudžiai griežė strykais, pasakojo. Įsijungę būgnai sveikino žiūrovus, atgijus muzika – tarsi banga nušlavusi paviršių - scenos krantą - nuaidėjo salėje. Sunkiai slinkdamos žeme, raudonais kutais užuolaidos atsivėrė: apšviestame spalvingų dekoracijų fone, visi išvydo susitingusius baleto artistus. Šokis prasidėjo. Nuostabusis P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“.
– Ar esate baleto gerbėja?
Reinė krūptelėjo.
- Ar jus išgąsdinau? Prašau, būkite rami...  – tarė už nugaros. – Ar jūs viena?
Reinė atsisuko. Tai buvo vidutinio amžiaus vyriškis.
- Ar jus pažįstu?
- Greičiausiai – ne. Ar jums svarbu? – nusišypsojo.
- Na... nejauku kalbėtis su...
- Drąsiu vyru?
Reinė suglumo.
– Aš taip nesakiau.
- Bet pagalvojote?
- Kodėl taip gerai save vertinate?
- Todėl, kad jūs to norite. Žiūrėkite...  – parodė į pirmoje eilėje grojantį solo smuikininką. - Jis drąsus. Siekė būti tuom, kuom jį dabar matai.
Šis grojo kaip apimtas konvulsijos: jo pabiri plaukai juokingai plaikstės į šalis, veide – keista, baisi pamišėliška išraiška. Žvilgnis įsitempęs ir vangus. Muzikantas skaudžiai braižė smuiką ir linkdamas į priekį, lyg stumdamas atgal į krantą nematomas, galingas muzikos bangas – jis liejosi pagiežos pliūpsniu, staiga įkūnytu ant sužymėtos penklinės.  
Ji nesuprato, apie ką jis kalba.
- Drąsa duoda atkirtį - rezultatus. Skątina ieškoti. Atneša šovę. Pasitenkinimą. Prisiminkite pasakas... Princesė įlindo į asilo odą. Elenytė išėjo ieškoti savo juodvarniais išskridusių brolių. Jos elgėsi labai drąsiai ir tikslingai. Jei nebūtų taip pasielgę, mes dabar nieko apie jas nežinotumėme. Jei Paganinio tėvas nebūtų jo spaudęs groti, dabar jo istorijoje nebūtų. Ne kiekvieni tėvai drįsta mušti savo vaikus.
- Bet ar tai dėl drąsos? Ko ji tada verta? – pasipiktino Reinė ir nusivylusi nusisuko į sceną.
- O kaip gi? Kokie drąsūs savo sprendimais buvo Stalinas, Hitleris, Leninas, Napoleonas Bonepartas..! O Vincentas Van Gogas – sugebėjo nusipjauti ausį ir iššauti sau į širdį...
- Bet, gi, jis - kentėjo nuo depresijos?! – neiškentusi grubiai pertraukė.
- Tai tik vienas žingsnis nuo drąsos. Drąsūs žmonės, dažniausiai apibudinami bepročiais arba nuvertinami. Jūs, - jo balso tembras pasikeitė, - tiesa sakant, nesenai taip ir padarėte... Smuikininką pavadinote pamišėliu.
Bingo!!!... Jis žaidė! Ir atrodo laiminėjo... Reinė niekados nemėgo pasiduoti, bet dabar... ji pasidavė! Jis, pagaliau patenkintas atsirėmė į savo sėdynės atlošą, ir jo juodos akys tapo dar juodesnės. Staiga, ji prisiminė sapną, Meri akis ir žodžius... Nukrėtė šaltas šiurpulys... „Aš iššsigalvoju... iššsigalvoju..." TAU PADĖSIU...  TU?..

Salė skendėjo tamsoje, tebuvo keletas laisvų vietų. Blankūs tamsoje veidai stebėjo pasirodymą. Žiūrovai – lyg suplaukę žuvys ėsti – iš nuobodulio krutėjo savo vietose, greičiausiai, laukė pertraukos; kas valgė šokoladus. O už tų veidų?..  
Iš tiesų – ką jautė mergina, atliekanti gulbės šokį? Akivaizdoje prieš plačią auditoriją ir tokią abejingą? Ar tai jos pasiekimas? Dieve, ji tokia jauna! Ir tokia drąsi! Nebijo mūsų!
Reinė įsiliejo jos esybe; širdis dainavo arfos stygom... Su lyg melodija įsitempė – ir ji sukosi ant kietų batelių...
- O jūs – taip pat drąsi moteris... – staiga išgirdo.
- Iš kur tai žinote?
- Atėjote viena?
- Kodėl taip manote?  - pasijuto tikrai nejaukiai.
Salėje visi su poromis, ar su draugais. O ji viena. Reinė atsisuko; jis teisus.
- Mano vardas Džulijanas. – juodos akys sublyksėjo. – Vadinkite mane sielos sergėtoju.
- Malonu... –  nesitikėjo tokio pokrypio.
- Atrodo, kad suabejojote mano profesija? – paklausė palinkęs į priekį, jo ereliška nosis apsišvietė.
- Kodėl gi? Šiais laikais galima rasti visokių keistų  „oro“ specialistų!.. – Reinė bandė išsiginti. - Kodėl mane kalbinate?.. Jūs, turbūt, vienišas? Ir ieškote...
- O jūs..? – atydžiai pažvelgė... (dviguba pauzė), - Štai, – atkišo lapelį, – jei kartais prireiktų – paskambinkite.
Ji ištiesė ranką ir paėmė. O ką, turėjo daryti..?
- Gero vakaro. – patenkintas palinkėjo.
- Jums taip pat...
Kam jai, ta vizitinė kortelė? Tik mandagumo prispirta, ji tyliai pravėrė rankinuką ir paslėpė. Baletas tęsėsi.

Reinė užsimiršo ir paskendo; įspūdingas reginys užbūrė būt tenais. Šokančių veikėjų rūbus keitė vis nauji ir dar labiau prašmatnūs; charakteriai aštrėjo, artistai atliko sudėtingus solo numerius.
Ši, jaudinanti nuotaika prikaustė, ji, tarsi dovanojo galimybę mėgautis sukurta atmosfera - viduramžių elito markės privalumu: pasipūtimo, prašmatnybės, pasidižiavimu teisėta pramoga – menu pompastiškai aukštuomenei. Žiūrovams – Jai. Visiems. Tai nuostabu!
Ar nekalti šokėjai buvo tuom laimingi? Juk menas, - turbūt, - jų buvo didžiausias uždarbis ir pinigų šaltinis? Kaip gausiai, plojimai glostė jų savimeilę? Kaip gausiai, juos įkvėpdavo drąsa tikėti – aš galiu dayti? Reinė plaukiojo mintyse... su balerina – gulbe – tikinčia laiminga pabaiga, ji šoko ežero pakrantėje, pleveno išrietusi sparnus... į viršų...Ar visa tai – taip  panašu į sapną... ir turi prasmę?
Sapnai turi turėti prasmę. Ar Meri gulbei taip neatrodė..?

bus tęsinys
Aistruolė