Du siluetai nyko naktyje. Jie sukosi, šėlo. Kartais atrodė, kad tuoj prasidės audra, o kartais, - kad ramesnės nakties nebus gyvenime. Nors buvo naktis, šokis tamsą nuspalvino gyvenimo spalvomis – tapo šviesu, kaip dieną. Šilti lašai vėl krito ant įkaitusių kūnų, o Jie vėl šoko. Jis vėl Ją pabučiavo. Jie stovėjo naktyje, bet aplink Juos kunkuliavo aistra, švelnumas, meilė, neapykanta, skausmas... Visi jausmai susipynė į vieną giją, o du kūnai šokdami susiliejo, ir tapę vienu įsipynė į tos gijos vidurį. Lietaus lašų skimbčiojimas pagyvino garsus.
- Ar Tai truks visą gyvenimą? – paklausė Ji.
- Ne, – Jis buvo nusiminęs, – tik tol, kol šoksime.
- Tuomet šokime amžinai!
Du siluetai nyko naktyje, oras virpėjo nuo beprotiško meilės šokio...