Ežys kaip pagalvėlė adatinė
kurią žmona prie lovos laiko
kaip adatų prismaigstyta kempinė
kažkoks prasmirdęs ir paklaikęs
visu greičiu per mišką mynė...

... sraigės po lapu stebėjos
nuo lietaus pasislėpusios sėdėjo
pleputės miško lėtapėdės
joms ežio tas beprotiškas bėgimas
kalboms naujoms vėl peno davė
nes greitis buvo neregėtas
kaip koks Fernandas Alonsas varė
kovodamas dėl F1 pirmosios vietos...

... vijosi gyvūną šį dygliuotą
meškutė miško rudnugarė
patyrusi niekšybę negirdėtą
anksčiau tokioms nebūtų vietos
kurią spygliuotis jai padarė
kai tūlike bendram meška tupėjo
ir baigusi stenėt jau eit norėjo
ir sėdimą nusivalyt atėjo metas
bet popierius jau buvo pasibaigęs
o gal visai jo niekas nepadėjo
aplink graibytis ji aklai pradėjo
meška ne pirmąsyk taip darė
ne kartą jau tokį pokštą krėtė
ir zuikiais šikną ji dažnokai valė
todėl  dabar su atbula ranka
trumpam aplinkui pasigraibius
ji pasičiupo kas papuolė bele ką
ir juo sėdynę savo nusivalė...

... kaip tyčia buvo tai ežys
jis gretimais meškos tupėjo
užėjęs reikalų savų susitvarkyt
kad taip nutiks jis pagalvoti negalėjo...

... akis meškutės skausmas begalinis
išsprogdino iš akidubių gilių
nuožmus riaumojimas veržės iš krūtinės
kažkas kaip kaktusas šiknon susmigo
ir iš to skausmo tarsi išprotėjus
meška pro langą su trenksmais
tarsi pro paradines duris išėjo
su ežiu dygliais rėmais ir stiklais...

... ežys nuo sėdimos su trenksmu atlipęs
nukritęs samanosna po senu medžiu
į kitą pusę bėgt pradėjo nuo meškutės
paklaikęs kiek turėdamas jėgų...

... aišku šitą veiksmą pastebėjo
atsitokėjusi po šoko ir meška
ji paskui ežį paknopstom kurnėjo
nes pasivyti jį labai reikėjo
ir ne dėl skausmo suteikto primušt
bet atsiprašyti ežio ji norėjo
supratusi rudoji kaip skaudu
kai negražiai elgiesi su kitu...

... per mišką skuodė tarsi nuprotėjęs
ežys kaip sakėm jau pradžioj
mintis nekilo jo galvoj mažoj
kad nori jo atsiprašyt meška...

Kokia pradžia tokia ir pabaiga.