Kad ir Adventas, namuose nesėdim.  Subatvakarį ar nedėlioj šen ar ten susirinkę visokių žaidimų prasimanom. Levukas, ko anksčiau nebūdavo, pasidarė uolus tų vakarų lankytojas ir vis sukasi netoli manęs. Jei žaidžiam “ kaimynais”, tai dažniausiai šaukia mano numerį, jei “paskutinė pora bėga”- tai stengiasi mane nutverti, o dalinant žiedą, tai žiedelį man įmeta. Aš stengiuosi atsilyginti tuo pačiu. Jau ir šiokių tokių atgarsių susilaukiau. Kai dalinant žiedą prieinam iki “pletkų”, tai išgirstu nepiktų užuominų apie Levuką ir mašinistą.
   Bet man nė motais. Atrodo ir Levukui taip pat. Kaip paprastai, pasibaigus vakarui, jis lydėdavo mane namo. Stovėdami prie vartelių šnekučiuodavom, o iškritus sniegui, dūkdavom mėtydamiesi gniūštėmis.
Vieną vakarą Levukas manęs paklausė:
- O jeigu iš tikrųjų, kaip tau tas mašinistas?
- O kodėl klausi?
- Smalioriuose buvau sutikęs, linkėjimų tau perdavė. Sakė visai iš čia išvažiuoja.
- Na ir laimingos jam kelionės - vaizduodama abejingą palinkėjau aš, nors širdis taip ir suspurdėjo. Daug naktų apie jį galvojau, o turbūt be reikalo. Kažkoks nežinomų kraštų paukštis. Su kūliamąja per svietą eina, visur alus, žmonės, merginos. Gal ne vienai taip pat į ausį šnibždėjo… Pabuvom, pašokom, buvo smagu, o ir prieš Levuką pasipuikavau.
  Levukas – štai kur mano tikslas. Pradėjau viliot, tai ir reikia privest viską iki galo…
- O man atrodo, kad ir tau jis krito į akį - šaipėsi toliau Levukas.
- Iš ko spėji? Ar kad šokau su juo? Maža su kuo tenka šokti. Su tavim irgi šokau, na ir kas, juk pats sakei, kad gerai sukuosi.
- Na, ne vien dėl to. Tu man  patinki.
Nesupratau, ar juokais, ar rimtai jis pasakė. Po to pridūrė:
- Aš tau knygą ketinu atnešti.
- Iš tikrųjų? Turi gerą knygą?
- Ką tik perskaičiau. Man labai patiko, manau patiks ir tau. Jei iki ketvirtadienio perskaitysi, atnešiu ryt vakare. Reikia laiku grąžint, nes negausiu kitos.
- Nežinau  kada skaičiau. Dar vasarą Stasiukas buvo atnešęs. Klausiau, dabar neturi. Pasiilgau, kaip gerai būtų paskaityt, tokie ilgi nuobodūs vakarai.
- Tai lauk rytoj. Ar anksti einat miegoti? Ar nerasiu užkištų durų?
- Lauksiu, durų neužkišiu, nebijok.
  Levukas atėjo, kai mes baigėm vakarieniauti. Pakviestas atsisėdo ir padėjo knygas ant stalo.
- Štai šitą - padavė jis nuo viršaus - turi perskaityti pirmiausia, nes trečiadienį vakare pasiimsiu, o tą dovanoju - padavė antrą. – Tai tokia knyga, kurią norisi skaityti dar ir dar kartą. Turėk ir skaityk, kada panorėdama, nereikės skolintis. O štai čia užrašiau tavo nuosavybės paliudijimą - nusijuokė Levukas.
Atverčiau  pirmą puslapį nuo viršelio ir perskaičiau:
“ Ilgam atminimui Aliutei nuo Leonardo”. Toliau parašas ir data.
- Vaje, ačiū tau, Levukai, nežinau, kaip ir atsidėkoti.
- Kai knygą pakilosi, gal ir apie mane pagalvosi.
- Aš ir taip apie tave galvoju.
- Teisybė?- atrodo apsidžiaugė. – O aš maniau, kad tik aš vienas.
Rankose varčiau padovanotą knygą ir džiaugiausi jos naujais kietais viršeliais.
Tai buvo pirmas  Levuko  apsilankymas mūsų kambarėlyje.

  Atėjęs pasiimti knygos, Levukas šį kartą užsibuvo ilgiau. Pastebėjęs lentynėlėje languotą dėžutę, paklausė:
- Kas toje dėželėje?
- Ša... šamantai, ar kaip juos ten. Mokytojai išvažiuodami padovanojo. Maža būdama labai mėgau su tais arkliukais žaisti. Tokie man jie gražūs buvo, o dabar stovi niekam nereikalingi.
- Cha, cha, cha ...- net atsilošęs nusikvatojo Levukas, kai pradarė dėžutę. – Šachmatai...- toliau kvatojo jis. – Jei nori, išmokysiu tave žaisti.
   Tai buvo atradimas. Kai išmokau ėjimus, mes ne vieną vakarą prasėdėdavom iki vėlumos. Į vakaruškas užsukdavom tik retkarčiais.
  Per žiemą mes ne juokais susidraugavome. Anksčiau susitikdavom šeštadieniais ar sekmadieniais, o dabar jau ir viduryje savaitės. Vis atsiranda reikalas tai knygą atnešti, tai ją pasiimti. Draugės irgi retai besilankydavo. Ir suprantama, kada tik beateina, vis Levukas sėdi. O aš jų nė kiek nepasigendu.
  Jau ir miestelyje pasklido kalbos:
- Tai laimė mergiotei, toks vaikinas...
O ta bjauri senė nerimsta ir vis gieda:
- Neims jis jos, paminėsit mano žodį. Ne tokiai nabagei tarp ūkininkų spraustis...
  Artėjo Kalėdos. Levukas nepasirodė.  Nei Kalėdų vakarą, nei per Naujuosius metus aš jo nemačiau. Visiems šventės, o man galvosūkis. Nepanašu, kad būtų ko supykęs. Vakarą praleidom gražiai, išsiskyrėme draugiškai ir žadėtą eglutę radau padėtą prie durų.
  Savaitė po Kalėdų. Savaitė po Naujų metų ir tik sekmadienį sutikau jį išėjusi iš bažnyčios.
  - Nelinksmos pas mus namuose šitos šventės - kalbėjom eidami mokyklos link. – Mama pasiligojo- nenoriai pasakojo Levukas.
- Buvau atėjusi į  vakarą, o kai tu neatėjai, spėliojau, kas galėjo nutikti. Nė nepagalvojau, kad jus tokios bėdos užgriuvo. Duok Dieve, kad greičiau pasveiktų - nuoširdžiai palinkėjau aš, prisiminusi savo mamutę.
   Nors ir lėtai, tačiau laikas eina. Kaip atėjo Kalėdos, taip atėjo ir Velykos. Linksmai atšventę, mes su Levuku lyg ir išsiskyrėme. Po vėlyvų švenčių prasidėjo pirmieji laukų darbai ir jis lankėsi vis rečiau, tačiau tie reti susitikimai buvo itin mieli.
  Pavasaris buvo jau įsibėgėjęs ir artinosi didžiausia mūsų miestelio šventė- šv. Trejybės atlaidai. Tuščia ir nuobodi gatvė paprastomis dienomis dabar bangavo ir mirgėjo nuo gausybės gražiai pasipuošusių žmonių. Mes su draugėmis įsiliejome į tą srautą ir vaikštinėjome po miestelį. Mačiau ir tą senę spoksančią pro langą. Puikiai žinojau, ką ji vapa, tačiau šventinės nuotaikos ji man nesugadino. Buvo saulėta ir šilta, o pasipuošusi nauja suknele aš tiesiog nesiekiau kojomis žemės.
  Kai grįžau namo, mamos dar nebuvo. Vis laukiau Levuko. Nė nepamačiau, o dabar aiškiai išgirdau darant lauko duris.
   Pabeldė.
- Prašom - atsiliepiau ir pribėgusi atidariau .O, dangau...  Tarpduryje stovėjo Levukas, o kartu su juo ir Pranas.