Klajojanti gatvėje siela
Slenka vingiuotu keliu.
Eina pakėlusi galvą,
Bet akių nepajudina jau.

Jis linksmas, bet nelaimingas.
Kūrybai išskėtęs rankas.
Ateiki ir apkabinki!
Mano sieloj tau vietos atsiras...

Tyla – ne jo draugė.
Tik kartais spalvotu metu
Jis išsitraukia popieriaus lapą
Ir kūrybą šaukia vidum.