Samprotavimas apie žmogų

Globalinės problemos, nusikaltimai, įvairaus pobūdžio ištvirkimai, moralės normų peržengimas, erotikos, o tuo pačiu ir sekso išaukštinimas ir dievobaimingųjų pasmerkimas. Ar mes viso to norėjome? Ar tik to siekė žmonija visus tuos ilgus egzistavimo metus? Kančių, skurdo, bado, žudymų, gamtos, o tuo pačiu ir žmogaus kaip Dievo kūrinio merdėjimo? Manau, kad tikrai taip. Nuo pat istorijos pradžios išlikę šaltiniai apie žmogaus kaip jau suvokiančios save kaip dievo kūrinį, kaip kažką aukštesnio už kitus šios planetos gyventojus, pasireiškia tik karinių žygių kronikose. Žiaurumas žmogui yra įgimtas, karai, nesantaikos, savanaudiškumas – tai jau nebe moralės normų peržengimas, o gyvenimo būdas. Kiekvienas už save, štai kaip ne tik dabar, bet ir daugumoje istorinių laikotarpių žmogus mąstė, tačiau tai dar būtų nieko blogo, juk ir gamtoje vyksta lygiai tas pats, tik žmogus už save kovoja, lipdamas per kitų galvas, bandydamas visiškai sužlugdyti ir sutrypti su žemėmis silpnesniuosius, kol stipresnieji nesutrypė jo. Šiuo metu karai, vykstantys Irake, Afganistane pavadinimais „taikos misija“ yra ne kas kita, kaip to įrodymas. Nors tai taip pat ne kas kita, kaip dar vienas kryžiaus žygis. Prisidengiant Dievu ir taikos troškimu sukeliamas karas tai taikai atrasti. Šiuo metu Amerikoje žmonės be galo džiaugiasi savo tikėjimu į Dievą ir tai visiems skelbia, išvykę sukelti „taikos karo“, jie tiesiog panoro turėti šiek tiek daugiau galonų naftos, kad galėtų pradėti diktuoti jos kainas ir galbūt galų gale išlipti iš skolų liūno.
       Šiuo metu kiekvienas mūsų renkasi pats, kuo tikėti ir kaip tikėti, kaip elgtis tam tikrose situacijose ar nelauktai iškylančiuose netikėtumuose. Nė vienas mūsų nėra ir nebus šventas, nes mes jau gimėme su nuodėme, nė vienas nenugyvens idealaus gyvenimo, ir tikrai nė vienas nepasieks taikos, tačiau kiekvienas galime sukelti karą, kurio pasekmės palies ne pasaulį, tačiau artimiausius ir brangiausius žmones. Žmogus gimė tam, kad suklystų, nes gyventi idealų gyvenimą tiesiog būtų nuobodu. Deja kai kurie mūsų klysta per dažnai. Taip, kad pasistenkime ir pamokykime kitus to, ko nemokame patys, pamokykime atleidimo, ir galbūt patys išmoksime atleisti, lygiai tas pat gali nutikti su meile, gražiu žodžiu ar netgi mandagiu gestu. Suteikime žmogui galimybę pasidžiaugti bent viena diena kitaip negu visuomet, pasakykite pardavėjai, kad šiandien ji gražiai atrodo ir, patikėkite, jai tą dieną sėdėjimas prie kasos jau nebeatrodys toks bjaurus ir nuobodus darbas. Taigi pasistenkime dėl kitų šypsenos ir galbūt kasnors pasistengs dėl mūsiškės.
Juatas