Sukrumpusiais pirštais senelis iš lėto nukabino stiklinį butelį, puspilnį palmių sulos. Jo vietoje pakabino ant giliai išraižyto palmės kamieno tuščią. Seno juodaodžio veidas blizgėjo lyg išvaksuoti kareiviški batai.
Šalia stipinėjo ūgtelėjęs juodaodis berniukas.
Ko gero anūkas, pamaniau pati sau, ir maloniai pasisveikinau kažkodėl ne prancūziškai, bet angliškai. Mažasis murziukas iššiepė plačiai storutes lūpas, ir mano dideliai nuostabai prakalbo ne prancūziškai, bet angliškai:
- Laba diena, baltoji ledi. Mamadū mokosi iš tėčio kaip reikia gaminti palmių vyną.
- Puiku. Tu kalbi gerai angliškai,- pagyriau vaiką.
- O taip. Aš gerai mokintis, daug mokintis. Jau septynis metus mokintis mokykloje.
Senelis pasitaisė nuplyšusią skrybėlę, kuri gelbėjo nuo saulės, ir vėl kibo į darbą. Įdėmiai pažvelgęs į mane, kažką sumurmėjo panosėje vietine kalba. Jo sūnus rūpestingai išvertė:
- Mano tėtis paklausti baltosios ledi, ar jums patinka palmių vynas.
- O taip. Labai patiko. Niekada nesu gėrusi nieko skanesnio.
Iš lėto mes ėmėme kalbėtis. Mamadū vertėjavo su didžiuliu entuziazmu, vis braukdamas plaštaka prakaitą nuo kaktos. Senelis lingavo galvą, besiskųsdamas, jog Vendiksas bei Vito esa prarasti jo anūkai, nes užaugę Prancūzijoje. Iš lėto pokalbis pakrypo apie Dramblio kaulo šalies istoriją. Šiaip ne taip pagaliau supratau, kad pilietinis karas nuvarginęs liaudį. Įsikarščiavęs jis vis kartojo Henry Konan- šalies prezidento vardą.
Paskui senelis iškėlė abi rankas į dangų ir kažką ilgai šnekėjo. Mamadū keliais sakinukais paaiškino darkyta anglų kalba.
Supratau, kad senelis padėkojo Dievui, jog jo gimtainiams neteko vergauti Europoje bei Amerikoje. Tęsdama pokalbį maloniai atsakiau:
- Džiugu. Žinau iš jūsų šalies istorijos, kad vergų pirkliams Dramblio kaulo kranto uostai netiko. Jie lengviau prisišvartuodavo prie kitų krantų,- dalinausi savo žiniomis apie šią šalį. Mano mažasis pagalbininkas tuoj pat vietine kalba išvertė seneliui. Tasai šiltai pažvelgė į mane ir linktelėjo galvą.
Nepakeliamas karštis alino taip stipriai, kad vos turėjau jėgų kalbėtis.
Afrikiečiai pripratę prie tokių karščių. Jų smulkiai garbanoti plaukai ir juoda oda apsaugo juos nuo saulės, bet mano nudegusią odą perštėjo. Vendikso teta davė specialaus kokoso sviesto, kuriuo kasdieną vis išsitepdavau odą. Bet ir tai mažai gelbėjo. Ypač pečių srityje oda nuėjusi pūslėmis.
Kišenėje radau geltoną balioną.
- Mamadū, čia tau dovana,- padaviau vaikui nepripūstą balioną.
Jis ilgai vartė rankose nematytą daiktą, tampė tarp pirštukų. Supratau, kad jis nežino ką su juo veikti.
- Duokš man jį. Parodysiu stebuklą,- pažadėjau, ir ėmiau pūsti balioną. Ne tik vaikas, bet ir senelis išplėtė akis iš nuostabos. Mamadū ėmė šokinėti iš džiaugsmo garsiai šaukdamas:
- Baltoji ledi moka burti! Dabar aš pats noriu,- nekantravo vaikas.
Kaip gerai, kad atsivežiau visą tuziną balionų. Galėsiu visiems vaikams juos išdalinti.