Tačiau viskas baigėsi laimingai. Kontrolierius spruko laukan ir daugelis jį išsivijo.  Likusieji išsivaikščiojo ir likosi tik jaunimas. Vaikinai  kaip visada pasibaigus vaidinimui, taip ir dabar suolus iš vidurio salės nunešė į pakraščius, o sargė palaistė ir pašlavė grindis. Mes mergaitės susėdom prie scenos, o vaikinai pakraščiais ant suolų.
  Laukėm muzikos. Tokių instrumentų kaip visada: armonikos, smuiko ir  bugno nebuvo matyt, o ir šiaip niekas nesirodė. Ant stalo trikojo vietoje stovėjo kažkokia medinė dėžutė, o šalia jos – krūvelė didelių vokų pridėta.
  - Negi su šokiais bus tokia pati apgaulė kaip su kinu? - pagalvojau.
  Bet ne. Pro pravertą durų plyšį  pasižiūrėjęs ir įsitikinęs, kad salėje viskas ramu, nuo scenos nulipo ir prie stalo priėjo tas pats vyriškis, kuris rodė kiną. Atidaręs dėžutę iš vieno didelio voko išėmė - nagi plokštelę. Juk ta dėžutė tai patefonas, kaip anksčiau to nesupratau?  Nežinau kaip kam, bet man šis dalykas jau buvo žinomas. Pas mokytojus mačiau ir girdėjau grojant. Labai malonu paklausyt, o kaip išeis šokt prie jo, tai dar pamatysim.
  Iš pradžių pagrojo kokią tai dainelę. Visi, kurie buvo toliau, akimirksniu atsidūrė prie stalo. Pasidarė taip tylu, kad sunku buvo patikėt, koks čia triukšmas buvo prieš valandą. Su tokiu dėmesiu visi klausėsi net,  kai dainą pakeitė suktinis, niekas nėjo šokti. Po suktinio sekė polka, paskui valsas ir tik, kai antrą kartą pakartojo polkutę, prasidėjo šokiai.
  Visi šoka, linksminasi, o aš neturiu ramybės. Laikas eina, o kaip pradėt viliot - nežinau.  Tyčia neinu šokt su kitais. Laukiu, bene Levukas pakvies, bet jis nekviečia ir aš lieku sėdėt ant suolo. Labai nesmagu. Išeinu šokt ir galvoju, kad negerai padariau, gal geriau būtų buvę palaukt, gal būtų priėjęs. Tiek laukta, planuota, tikėtasi, viskas atrodė klostėsi gerai, o dabar še kad nori. Viskas gali nueiti šuniui ant uodegos. Pasirodo, ne taip paprasta vilioti vaikinus.
  Man taip besigraužiant, paskelbė ir šokių pertrauką. Visai valandai. Iš pradžių vaikinai susirinkę į būrį dainavo, o paskui kažkuris iš jų šūktelėjo:
  - Ratelis!
  Ir kiek tik buvo jaunimo salėje visi susikabinom rankomis.
  - Žilvitis!
                   Pasėjau žilvitį tėvelio sodely
                   Žilvitis žaliuoja, jaunimas dainuoja…
  Iš pradžių tradicinis žilvitis, o paskui ratelis su pasivaikščiojimais.
  - Aha, dabar žinau, ką daryt.
Mums mergaitėms buvo suteikta pirmenybė. Kai vaikščiojom ratelyje ir dainavom:
                  Puikios rožės gražiai žydi lapai svyruoja
                  Mano širdis nerimauja, kad esu viena,
aš nepaleidau iš akių Levuko ir sulig žodžiais :
                  Eikš berneli, duok rankelę eisim pavaikščiot,
kaip mat atsidūriau prie jo ir padaviau ranką. Likusią dalį:
                   Eisim, eisim pavaikščiot, laimės paieškot ,
jau mes vaikščiojom kartu dainuodami tolei, kolei baigėsi daina. Tada jau susidarė mergaičių ratas ir visi vaikinai likosi viduryje.
  Visą tą valandą, kol vyko žaidimai, aš atkakliai kviečiau Levuką į vidurį rato, o paskui jis kvietė mane, paskui pakaitomis kvietėme vienas kitą. Ir dabar dar tebebuvome susiėmę už rankų, kai užgrojo muzika. Levukui nieko kito nebeliko, kaip tik pakviesti mane. Jis taip ir padarė. Mes sušokom linksmą trankią polkutę ir sustojom čia pat prie durų, kai ji baigėsi. Aš nėjau, kaip paprastai , prie mergaičių, bet likau stovėti kartu su juo ir, kai jis po kišenes ėmė kažko ieškoti, aš tuoj supratau, kad nosinės. Staiga iš suknelės rankovės ištraukiau savo nosinėlę ir išskleidusi pavėdavau jam prieš veidą. Levukas nusišypsojo, padėkojo ir, pagaliau susiradęs savąją, nusišluostė gausiai aprasojusią kaktą.
  Nieko stebėtino, kad vaikinams uždaromis marškinių apykaklėmis, ar net su kaklaraiščiais  ir švarkais  po tokios trankios polkutės kaip šokom dabar, išmuša prakaitas. Mums mergaitėms daug lengviau apsirengusioms ir tai darosi karšta. Nespėjom nė atsikvėpt kaip reikiant, kai užgrojo valsą ir mes vėl šokome. Šį kartą, kai baigėsi šokis, buvome arti suolų ir Levukas, pastebėjęs laisvą vietą ant suolo, patraukė mane už rankos:
  - Eikš čia, yra kur sėstis.
  Mes atsisėdome greta vienas kito ir juokaudami bei plepėdami kalbėjom visokius niekus.
  - Su tavim gera šokti - pasakė jis truputį surimtėjęs. – Tu lengvai sukiesi.
  - Nemeluoji?
  - Kodėl turėčiau meluoti?
  Abu juokėmės.
   Kaip ten bebūtų bloga ar gera, linksma ar liūdna – viskam ateina galas. Dar keletas šokių ir suktinis pabaigai, nors niekas jau nebešoko. Visi eina prie suolų, kur buvo sudėję drabužius, rengiasi, juokauja.  Vaikinai jau ir su kepurėmis, bet dar sustoja salės viduryje ir, susikabinę per pečius, užtraukia paskutinę dainą:
                       Eisim broleliai namo, namo
                       Jaunieji broleliai namo, namo...
- Labanakt, Levukai - pakilau aš. -  Jau ir namo metas.
- Labanakt - atsakė jis spausdamas man ranką ir dar pridūrė - iki pasimatymo.
- Geriau sakyk iki Kalėdų - pasakiau aš pusiau juokais pusiau rimtai ir pasisukau eiti.
- Palauk - sulaikė jis mane. – Kodėl taip?
- Vis tiek anksčiau tavęs nepamatysiu. Dar gerai, kad į vakarą ateitum, o tai ir iš vis nebeteks susitikti - atsakiau ir nuėjau. Žengusi porą žingsnių atsisukau. Jis pasimetęs stovėjo ir žiūrėjo į mane nueinančią. Aš dar pamojau jam ranka ir nuėjau prie suolų ieškoti savo žaketėlio.