Kaip šalta čia –
Vien sniegas, ledas ir pūga...
Dūmai kyla iš kaminų
Link pašvaistės pėdsakų
Ryškių...

Einu ledyno lyguma slidžia,
Iš mano plaučių veržias
Garas ir tyla...

Nutolstu nuo gyvenvietės,
Kurioj taip spengia tuštuma...
Atsiriboju nuo žmonių,
Klajoju tarp savo
Pasąmonės vaizdinių...
Jie veda mane į kalnus,
Be maisto, vandens, į amžinybės namus...

Bet man jau tas pats,
Priėjęs šlaitus
Baimės nebejaučiu...
Tik kopiu į viršų,
Laikydamasis už akmenų
Aštrių...
Kopdamas
Pasileisti negaliu...

Jėgos apleidžia mane,
Esu per senas,
Pasitiksiu likimą čia...
Neturiu nieko,
Dėl ko turiu kovot,
Šiam stačiam kalnui
Nepasiduot...

Aš mirsiu garbingai,
Juk esu tik žmogus...
Kalnas stipresnis
Už mus visus...

Kojos nuslysta,
O rankos įsikimba,
Kūnui neapsakomą skausmą
Suteikia...
Sunkiai įtraukiu gaivų oro gurkšnį,
Nedrąsiai pažiūriu į juodą nebūtį...
Įgaunu drąsos prisiminęs visus,
Kas buvo vertas pažinti mano jausmus...

Pasileidžiu,
Krentu,
Silpnumą jaučiu...
Liksiu čia amžinai
Tarp kalnynų neįveikiamų...