Aš daugiau nebesu aš
Ir savimi jau nebebūsiu...
Dabar esu tik lengvas dvelksmas,
Oro gūsis...
Esu tylus kvėpavimas
Ir ilgesys tavoj širdy...
Aš niekad nebebūsiu aš!
Beverčiais taps sapnai,
Bėgs pilkos, juodos dienos...
Aš būsiu paukštis,
Skraidyt mėginsiu,
O žmonės – žudikai žiaurūs –
Akmenimis mane užmėtys...
Nukritusi pavirsiu pusnimi,
Kurią vis mindys sunkūs batai,
Ištirpsiu, bėgdama nuo saulės,
Į tamsią žemę įsigersiu
Ir virsiu augalu, kuris
Į šviesą stiebsis drąsiai,
Bet žiedo neišskleisiu –
Bijosiu darkart būt sušaldyta...
Ir virsiu debesiu,
Ir verksiu iš dangaus,
Kažkam lietum gyvybę dovanosiu...
Kris ašaros į žemę
Ir žmogumi pavirs...
Tačiau nebūsiu aš tai –
Bus tai Penelopė –
Sustirus šaltyje sėdės
Ir lauks kitos širdies –
Lauks savo Odisėjo...