Liūdesiai krištoliniai skabė pievose žolę
Ir laivais popieriniais tyliai kilo aukštyn
Tol, kol plaikstėsi ryto skaistumas pašonėj,
Tol, kol taurėse skendo žvaigždynai nuogi.

Ir įklimpę į rūką sidabriniai balandžiai
Savo plunksnom kuteno naktinius drugius,
O sparnuos tartum vaiką, suvystytą standžiai,
Nešiojos suskaldytus vėjus perpus.

Liūdesiai krištoliniai debesims rinko lietų,
Bet sušlapę laivai staigiai smigo žemyn,
Ir ant gelsvo želmens nusiritę karoliai
Pabiro į pievą lyg žodžiai basi.