Pietų meniu tądien buvo skurdokas. Beje, patiekalų pasirinkimas buvo toks pat „gausus“ ir vakar, ir užvakar, ir praėjusią savaitę, tačiau įvairumo dėlei, juos buvo galima valgyti kasdien vis kita tvarka – sriubą prieš antrą, arba atvirkščiai.
Sriuba. Labai lengvai pagaminamas patiekalas, ypač, jei neturi didelio pasirinkimo, ką į ją dėti. Senolis neturėjo. Jis turėjo daug vandens, bet mažai kuo galėjo jį pagardinti. Kartą per mėnesį, dažniausiai pirmą sekmadienį, jis parsinešdavo turguje pusvelčiui gautą avies kaulą. Mėsos ant jo būdavo tik pėdsakai, tačiau, atsargiai verdant, daugiau nei vandens skonį buvo galima jausti bent pirmas dvi savaites. Toliau gelbėdavo vienas kitas svogūnas ir, žinoma, bulvės, kurių kartais buvo galima prigriebti tame pačiame turguje po prekystaliais dienai besibaigiant.
Turint gerą vaizduotę ir daug prieskonių, galima išvirti labai skanią sriubą. Tądien buvo trečias mėnesio penktadienis (šviežio kaulo ne už kalnų diena), todėl senukas turėjo tenkintis vaizduote, pagardinta tik svogūno galvute ir pusiau sudygusia bulve.
Tos pačios bulvės buvo nepakeičiamos ir antrame patiekale. Kuris iš jų antras? Nesvarbu. Seniokas mėgo jas virtas, keptas, virtas pašildytas arba keptas pašildytas, nors retai būdavo ką šildyti. Rudeniop, pagardindavo bulves paties surinktais grybais, tačiau paskutiniais metais jis vis sunkiau nusigaudavo iki artimiausio miško, o ir ten netrūkdavo trokštančių paįvairinti savo stalą ar parduoti kelis grybus šalia miesto turgavietės.
Lėtai kramtydamas paskutinius kąsnius, senukas mintyse jau mėgavosi kava. Mėgo ją taip, kad užteko vien minties apie tą karštą, kvapnų skystį ir jis jau pasijausdavo rojuje, o pats gėrimas nebebuvo toks svarbus, pernelyg materialus. Jei jam ir norėjosi gomuryje vėl pajausti kavą, pagardintą dviem šaukšteliais cukraus - būtinai dviem, nes vienas atrodė perdėtai asketiškai, o trys švaistūniškai – tai tik todėl, kad įsitikintų, jog vis dar geba prisiminti.
Senoje skardinėje nuo maisto šunims užvirė vanduo. Vanduo užvirė ir... jokio švilpuko, skardinė neišsijungė automatiškai – vanduo virė, kol senelis užsuko dujų čiaupą. Šiek tiek palūkėjęs, jis pripylė karštymo į puodelį. Užsimerkė ir šniokšdamas giliai įkvėpė. Užpilti tirščiai jau seniai buvo praradę ne tik originalų, bet ir iš viso, bet kokį kvapą, tačiau neatrodė, kad senoliui tai rūpėtų. Bent jau iš jo nušvitusio veido buvo galima pamanyti, kad jis užuodžia daug daugiau nei karštą vandenį.
Atsargiai įsidėjo į puodelį du puspilnius šaukštelius cukraus ir ilgai maišė, laisva ranka surinkdamas ant stalo nukritusius kelis baltus kristalėlius ir sumesdamas juos į puodelį. Senukas tempė laiką, tik vargu, ar jis norėjo ištęsti popietinės kavos ritualą. Greičiau, bandė nutolinti patį kavos gėrimą, nes pasirengimas jam buvo tikresnis, nei gelsvas skystimas puodelyje.
Galiausiai, iš pradžių kartą atsargiai sriūbtelėjęs, senolis stebėtinai greitai keliais gurkšniais užbaigė gėralą ir pastatė puodelį ant stalo. Atsilošė krėsle, tačiau, lyg kažką prisiminęs, linktelėjo pirmyn, pakėlė tuščią puodelį ir iškratė kavos tirščius į lėkštutę. Šie išvirto nenoriai ir neatrodė, kad seniokas liko patenkintas rezultatu. Dirstelėjęs per petį, jis paskubomis perbraukė pirštu per drėgną krūvelę, brūkštelėjo dar kartą ir vėl atsilošė. Plačiai nusišypsojo. Šį kartą viskas atrodė puikiai. Kavos tirščiai žadėjo jam sėkmę.
- O jei ne - skelbsiu bado streiką, - sumurmėjo sau ir lėtai apsilaižė.
Artėjo pavakarių metas.