Kaip aš viliojau ūkininkaitį... (tęsinys)

Kartą atėjusi mintis, manęs jau neapleido. Kur einu, ką veikiu, vien apie tai ir tegalvoju. Maža to, mintyse tam tikslui jau ir vaikinus rinktis pradėjau. Tik vis nesurandu tokio, prie kurio būtų patogiau prilipti: tai per toli gyvena - neišeis dažniau susitikti, tai gerokai vyresnis – su tokiais geriau neprasidėti. Yra dar vienas toks, kokio pati nenorėčiau, kad ir ūkininko. Nebent Levukas. Iš tikrųjų, kur aš anksčiau buvau, kad apie jį nepagalvojau?
   Mes pažįstami seniai. Su jo sese Onele kartu pradinę mokyklą baigėm. Dabar jau ji gimnazijoje mokosi. Susitikusios pasilabinam.  Blogai, Levuką mažai kada pamatysi.  Mūsų susibūrimuose jis nesilanko. Ateina tik į vakarus, rengiamus parapijos salėje. Gyvena jis čia pat, miestelyje, galima sakyt, kaimynystėje. Girdėjau jo motinos žemės kažkur Ėriškėse, ar kaip kitaip vadinasi, nebepamenu. Taigi  ūkininkaitis  tikras ir iš veido simpatiškas. Ko daugiau reik?
   Dabar, kai jau šis klausimas buvo išspręstas, beliko tik laukti progos susitikimui. Gaila, bet tos progos greitai nenusimatė. Žinant, kad  Levukas ateina tik į vakarus, tai susitikti galima buvo tikėtis ne anksčiau kaip per Kalėdas. Kiek pamenu, tai per Kalėdų, Velykų šventes, dar per Vasario 16- ąją ar kitomis Valstybinių švenčių dienomis pavasarininkai rengia vakarus su vaidinimais ir šokiais.
Tik viena bėda, kad tie jų vaidinimai labai ilgai trunka. Kai pradės rodyti kokią penkių veiksmų dramą apie šventą Sigitą karalaitį, tai galo nėra. O šokti leidžia tik iki dvylikos.
  Kai sekmadienį po mišių išėjau iš bažnyčios, iš tolo pamačiau ant Mendelio krautuvės durų didžiulį baltą plakatą. Stoviniavo keli vyrai, taigi priėjau arčiau ir aš pasižiūrėti.

                                                SKELBIMAS
„ Šių metų spalio 18- tą dieną parapijos salėje bus rodomas judantis ir kalbantis kinas iš Kristaus gyvenimo. Kviečiame visus apsilankyti. Pradžia 6-tą valandą vakaro. Įėjimas 2 lt. Vaikams 50 ct. Po to šokiai ir žaidimai“

   Jėzau mielas! Štai tau ir proga. Juk ateis Levukas, būtinai ateis. Kas nenorės pamatyti judančio ir kalbančio kino? Visas miestelis subėgs pasižiūrėti tokių stebuklų. Kad didesniuose miestuose tokių dalykų yra, girdėjome, o mūsų užkampyje tik tas pirmas kartas.
  Turiu tokią suknelę: ant mėlyno dugno išsibarsčiusiom mažom baltom gėlytėm. Draugės sako, kad ji man labai tinka.  Ją ir apsivilkau.
Ant galvos skarytė, ant pečių šiltas vatinis žaketėlis. Tik šast skersai gatvės ir aš jau salėje. Skubėjau, kad gaučiau atsisėsti arčiau scenos. Žmonių jau buvo nemažai ir visos pirmosios vietos jau buvo užimtos. Atsisėdau ant laisvo suolo per patį vidurį, kad geriau būtų matyti. Tačiau pakol kas žiūrėti nebuvo į ką.
  Uždanga atitraukta, ant pakylos sienos balta paklodė pakabinta. Žemai ant stalo kažkoks trikojis aparatas stovi. Prie jo palinkęs nepažįstamas vyriškis atsiraitojęs rankoves knebinėjasi.
   Apsižvalgiau. Levuko dar nematyti. Vėl  atsisukau į sceną – vis tas pats. Tarpais iš po stalo švysteli pluoštas šviesos, trumpam apšviečia paklodę ant sienos ir vėl dingsta taip pat, kaip atsiradęs. Tada vyriškis eina į kitą stalo pusę, dar aukščiau pasiraito rankoves ir vėl pasilenkęs darbuojasi.
  Nebežinau, kiek dar kartų žvalgiausi atsisukusi, kol pagaliau pamačiau Levuką ir lengviau atsikvėpiau. Dabar kaip bus, taip bus, kad tik šokių greičiau sulaukti.
skorena