Vaškine tylos drobe slepiasi svajonė miglota,
Sužėrėjęs spindulys vakarėj žvaigždėj
Pabudina vasarį vėją.

Verk –
Atiduota pusantrinė styga meilei.
Bučiuok  
Pumpurą lūpos kamputy,
Meldžia ir lyja – jau tuštuma.
                        
Spurda barbaro širdis,
Liejasi, skuba į viltį.
Pasislepia už naktinių debesų.
Ša! Nuodėmingą dainą krantui dainuoja...

Ir galiausiai
Kužda tyliai:
„Ta sparnuota miesto vienatvė...“
O... Bent žiupsnelis švelnaus žodžio...
Pakviečia širdin vasarą
Į tave,
Mane,
Mus.