...Ūkanotą šiltą dieną vaikščiojau po pavasarišką, tačiau šiukšliną mišką. Nejučiom iš atminties išnyra kaimyniškas vaizdelis. Ir bėdos su jais, kaimynėliais, ir juokas.
   Kaip ir dera, šalia namų žaliuoja nedidelis jaukus darželis. Morkos, ridikėliai, agurkai, svogūnai... Daržas šalia miško aptvertas kuoline tvorele. Šiokia tokia apsauga nuo zuikių ilgaausių. O štai šalimais gyvena kaimynas. Darželio jis nesodina, bet visada pasinaudoja kaimyno daržu kaip šiukšliadėže buteliams.
  Štai anąsyk, praeitą vasarą, ryte su rasa atsikėlusi, žvilgteliu į daržą. O! Kaimynėlis smagiai vakar „uliovojo“. Dygsta vyno buteliai ir plastmasiniai „bambaliai“ kaip grybai iš po lapų.
  Ką gi, pėdinam į svečius ir gražiai šnektelėjam, kodėl toks nemandagus mūsų kaimynėlis. O šis, numojęs ranka, taria:
  - Ai, kaimynėli, vakar šventėm, nieko nebepamenu... O ko tu čia taip pyksti? – nustemba. – Surink butelius ir nunešk į supirktuvę. Dar litų gausi! Žiūrėk, visai neblogas „bizniukas“. Geras aš kaimynas, ar ne?
  Po perkūnėliais! Hmmm... Geradėjas!
  - Butelių nuo vyno nebepriima! – sumečiau. Na, ką su tokiu pasiginčysi! Nuo vakarykščios iš jo burnos dvokė kaip nuo pamazgų kibiro.
  Paburnojus ėjau namolio nieko nepešusi. Aišku, susitvarkiau savo daržą. Ir mačiau, kaip paslaugusis kaimynas tempė barškantį maišą. Spėkit, kas jame? O gi stikliniai buteliai nuo alaus. Šių neišmetė. Juk ir jam lito reikia!
  Vėliau sekė dar ne viena linksma išgertuvė su „žaliuojančiais“ buteliais mano daržiuke. Ir viskas iš pradžios. Tik aš vyno butelius tempiau į stiklo supirktuvę...
  Ak, kaimyne mielas, visada Tave prisiminsiu. Gal ne šiltai, bet su šypsena. Nepamiršk manojo daržo...