Tas AŠ
Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo –
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
„Čia - AŠ.
Ilsėk ramybėje, tu mano AŠ.“
Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą AŠ apkasiau,
Ne tą.
Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Negaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.
Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus
„ Čia - AŠ“.
... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam
žegnodamas
kasiau duobes.