- Pažinojau aš tą Aldoną.
- Ir ilgai?
- Na, gal kokį dešimt metų...
- Sutarėt?
- Būdavo, kad ir pasipykdavom, bet žmogus geras buvo, nieko negali sakyti.
- Daug bendravot?
- Na, kaip čia pasakius, juk gretimi butai, per dieną būdavo keliskart prasilenki, porą žodžių persimeti...
- Gaila turbūt, kad taip išėjo?
- Žinoma gaila tokios kaimynės netekt, ką gali žinoti, kas dabar čia įsikels...
- Žmonės kalba, kad jauna šeima žada keltis.
- Neduok Dieve... Sienos gi pas mus vos ne kartoninės, vėjo perpučiamos, jei ne baliai, tai tuoj, žiūrėk, vaikų prisiperės, nebus ramybės... Aldonėl Aldonėl, kam tu mus palikai?..
- Bet jau nieko nepakeisi...
- Vot ir bėda, kad nieko...
- O tai, klausykit, taip jau geros draugės ir buvot?
- Nu tai aišku, kaip šeima beveik. Ką paskolint, padėt, vis ji – į mane, aš – į ją. Aldona buvo beveik kaip šventa.
- Retai tokių kaimynų pasitaiko...
- Retai, bet Aldona buvo iš tokių, tik sparnų bereikėjo, gryns aniuols...
- Gražiai šnekat.
- Nieko blogo jau sakyt ir nebgali, ir nebsinori, ir nebreik...
- Ak, kad manęs taip kas nugailėtų, kai persikelsiu...
- Kaip ką padarysi???
- Na... Persikelsiu.
- Viešpatie brangus, ką jūs čia šnekat, kas per persikelsiu?
- Na... Kaip jūsų kaimynė Aldona persikelsiu.
- Jūs ką? Norit pasakyt, kad ta gyvatė dar ant žemės vaikščioja???
- Na, dar vakar vaikščiojo.
- Nugi rupūžė kokia, kaip ją Dievs ant žemės dar nešioja, ot šalaputrė nelaiminga, ak jin mat taip man.
- O ką jūs galvojot?
- Ką aš galvojau? Ką aš galvojau?? Tuoj aš jai pagalvosiu, tuoj. Pasiskolinus iš manęs 50 litų, dar negrąžinus kibiro, to brangiojo, jin čia juokus krečia, nu palauk, Aldonėle, aš dar tau užkursiu pirtį.
- Bet juk.
- Kas juk? Kas??? Tylėk, piemenie, ne tavo reikalas! Pienburni, tik jau tos vištos man neužstok.
- Leiskit man pasakyti...
- Tuoj aš tau leisiu, tuoj, kad tau viduriai pasileis.
- Ne jūs nesuprant...
- Aš nesuprantu?? Ta kaliausė mane išdūrė, o aš nesuprantu? Dieve mano, dešimt metų pragyvent  su tokia... su tokia....
- Aš jums atnešiau...
- Jūs tik pamanykit, tokios kaimynės niekam nelinkėčiau, niekam...
- Čia tie 50 litų...
- Jinai... Ką? A tai čia man? Man čia? Vajetau, tai gal jūs tas anūkėlis būsit?..
- Na taip, tas vienintelis anūkėlis...
- Dieve, koks gražus, į močiutę koks panašus, ak, koks dailutis, ir akys rudos, kaip Aldonos.
- Čia tas 50, ir dar už kibirą sakė duot tiek pat, ar užteks?
- Ar užteks? Dieve, aišku, užteks, net per daug, nu kam čia... kam...
- Na tai paimkit.
- Ačiū, katinėli, na, kokia močiutė, toks ir anūkas, nuostabi Aldona ir tu toks pats. Jau kaip gaila, kad tokia šauni moteriška išsikėlė, kaip gaila...
- Mhm.
- Tikiuosi, gerai ten pas jus įsikurs, pasiilgsiu Aldonos, dešimt metų gi kartu pragyvenom, kaip šeima. Ką paskolint, padėt, vis jin – į mane, aš – į ją. Aldona buvo beveik kaip šventa.
- Kaip šventa... Mhm... Ji apie jus tą patį... Na.... Gerai, aš jau eisiu.
- Eik, mažyti, eik, linkėjimų perduok, sakyk, nuo artimiausios kaimynės, dar perduok, kad pasiilgau jau, sveikatos palinkėk, kaimynų naujuos namuos gerų...
- Aha, tokių kaip jūs, tokių kaip jūs...