Iškyla ilgesys kažkoks, o gal tik kvailas jausmas,
Gal noras skristi su pavasariu, su pumpurais išsprogti.
Žvelgiu Tau į akis, ar nesimato jose skausmas,
O gal Tu laimės daug turi, kurią galiu pavogti?

Galėčiau skristi su Tavim šalia, o gal tik iš paskos,
Palikti pėdsaką sniege, bet ne didesnį negu Tavo.
Nesugadinčiau laiko rando nei eilės (sekos),
Išsaugočiau tik vardą, mažą vardą aš Tėvynės savo.

Jo nenuplautų lietūs, žvarbūs vėjai nenupūstų,
Jis gal ir menkas, bet sušildo mažą mano širdį.
Vos tik ištarus pamąstau ir vėl suklūstu,
Tik kartais taip skaudu, kai jį tari, o niekas nebegirdi.

O gal išgirsta, bet nelieka jokio aido,
Nelieka džiaugsmo, kad tas žodis egzistuoja.
Ir vėl iš naujo mintys atminimuos braido,
Ir vėl širdis tą ilgesį iš naujo pamatuoja...