Tylos varpeliais mylisi žiedų rasa.
Kalėjimas - tai tavo pirštų baimė.
Aš parkrintu žolėj, ir, rodos, jos nėra,
Nes sugeriu kažką, kas sugeria mane savaime.

Bučiuok bučiuok, randu jame švelnumą,
Mažytyje, nematomam rasos krisle.
Aš pabuvau ir pajutau artumą,
Kuris sapne, kuris dar niekuomet nebuvo čia.

O mano tylintis laukų platumo toli,
Aš tau buvau, o tu man nebuvai.
Kai supratau, kaip stipriai tu alsuoji
Ne savimi, o tuo, kas man tapai...

Galiausiai vėl žolėj randu kažką nejausto:
Guliu graži, kaip niekada graži,
Tik tolimieji debesys artumą mano kausto,
Nes tyli tu, o aš degu ugny!