Pameni? Aną vasarą žadėjau tau parodyti vaivorykštę? Sakiau – eisime ieškoti aukso puodo, nykštukų užkasto kažkuriame vaivorykštės gale? Tu manimi netikėjai... Sakei: „lobių vaivorykštės gale nebūna! ”  Nors kartą aš buvau teisi – mažoje tepaluotoje balutėje, spindėjusioje vaivorykštės spalvomis, radau penkis litus. Ir kuo gi ne lobis?
   Pameni, aš tau rodydavau mėnulio akis ir besišypsančias lūpas, o tu niekad nepavargdavai man aiškinti, kad tai – krateriai, vadinami jūromis... Kartą buvau linkusi patikėti tavimi, bet apsigalvojau tau beaiškinant, kad tose „jūrose“ nėra nė lašo vandens...
   Ar pameni, kaip aršiai ginčydavomės pusę nakties sėdėdami balkone ir žiūrėdami į dangų? Kol galiausiai aš pavargdavau ir užmigdavau tavo glėbyje, prisiglaudusi prie krūtinės, alsuodama naktimi... Rami ir saugi...
   O gal pameni, kaip gaudydavau saulės zuikučius, spėliodama, kodėl jie nuo manęs bėga... Ilgai nesupratau, kodėl taip kvatojai – savo veidrodėliu priversdavai juos nuo manęs bėgioti...
   Ar pameni mano ašaras, pamačius, kad tavo dovanota pienė jau vysta? Kitą dieną atnešei man rožę – kaip didelei, suaugusiai mergaitei... Nesakiau, bet rožę išmečiau, o pienę sudžiovinau ir tebeturiu dabar...
   Gal pameni, kaip bėgiodavau po miestą, ir, nekreipdama dėmesio į praeivius, šaukdavau: „myliu myliu myliu! “ O tu tik atlaidžiai šypsojais, pagaudavai mane ir į ausį sušnabždėdavai: „aš taip pat tave myliu“.
   Turbūt geriausiai pameni tą dieną, kai apsirengusi moteriška suknele, ir apsiavusi aukštakulniais bateliais atėjau pas tave, nuleidusi galvą ir su ašaromis akyse sušnabždėjau: „sudiev“... Tu pakėlei mano veidą ir su viltimi paklausei: „ar dar susitiksim? “. Mano skruostu nuriedėjo ašara, o tu išnykai lyg dūmas, palikdama mane verkiančią, nespėjusią pasigirti suknele ir naujais bateliais...