Išdžiūki stiko laše žirgo akyje
prigerki braškių vyno žieduose
nuo pylimo aguonos cukreliu byrėk
prinokusių žirnelių tilteliu riedėk
bitučių saldžiomis kojelėmis kvepėk
ištirpti mano delnuose skubėk…

„Hiltono“ viešbutis yra šalia Gatwicko orouosto, visai netoli Horley miestelio, vos dešimt minučių kelio autobusu. Reinė skubėjo iš darbo.
Autobusui sustojus, ji įlipo ir nuriedėjo namų kryptimi. Akimis pro langą sekė reisinių lėktuvų trajektorijas. Šaltas oro gūsis gaivino nuovargio papilkėjusį veidą.
Žingsniavo šalitgaviu namų link, gatves užkimšusios mašinos triukšmingai maištavo, visi skubėjo namo. Netoli namų žaliuojančiame parke ją pasitiko nuotaikingai smagūs čirškiančių sparnuočių balsai. Čirenimas svaigino įsibėgėjusia pavasario harmonija, gegužės mėnesio pradžia.
– Mūsų kaimynė negyva… – ištarė įžengusi pro duris.
Markas sėdėjo svetainėje prie kopiuterinio stalo, energingai barškindamas jo klavišus.
– Apie ką tu? – tęsė darbą.
Reinė atsisegė juodo baltais žirneliais vasarinio puspalčio sagas. Šiltas rūbas nuslinko nuo pečių.
– Meri.
– Meri?.. – atsisuko. – Ar tai ta, kuri gyvena virš mūsų?
Reinė linktelėjo galvą.
– Nesuprantu… – suglumo.
– Džema ėjo tvarkyti kambario ir rado ją negyvą ant lovos…
– Viešbučio kambaryje? – nepatikėjo. – Visiškai nesuprantu.
– Niekas nesupranta, – pasakė nusispirdama smailius plokščiapadžius batelius, – visi labai suglumę, tai nesuprantama, ką ji ten veikė – nei kodėl, nei kas nutiko... tai taip netikėta… – kabinosi puspaltį ant sieninio kabliuko, vaizduojančio tigro iltis.
– Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tokia nuostabi moteris taip trumpai gyvens… – sunkiai klestelėjo ant lovos.
– Tikrai gaila… – Markas lindėjo kompiuterio ekrane.
– Kai pamačiau jos išnešamą lavoną, nupurtė šiurpas… Gaila jos… Net apsiašarojau…
– Kodėl?
– Kodėl?.. Negi nesupranti?
Markas minutėlei nutilo.
– O ką čia suprasti… – šaltai tęsė. – Kas ji tokia – tavo sesuo, artima draugė?.. – pasitaisė kėdėje.
– Nebūk tu žiaurus! Kaip tau gera!.. Taip, ji buvo niekas, tik mano kaimynė, bet... ypatinga, „Hiltone“ visi ją mylėjo, visi... Tokios talentingos asmenybės, negalėjai likt nepastėjęs, – lyg nekalto angelo veidu kalbėjo iš kuodelio leisdama sunkius banguotus plaukus.
– Tas kasdieninis grojimas buvo įsigrisęs: kiek buvo galima? Visai nepatiko...
– Tau viskas nepatinka...
– Tu man patinki… – pažvelgė į veidą.
– O tu man – ne, esi tikras nuobodybė! Kiauras dienas leidi prie kompiuterio: ką ten randi? – įširdo nuo tokio atsakymo.
– Aš dirbu.
– Abejoju… – nuraudusi nutilo. Net labai abejoju...
Reinė žvelgė pro langą. Kiemą supantys krūmynai virpėjo žaliuojančiais lapeliais tarytum,besisukančių vėjo malūnėlių rankelėmis... Plevėsavo skraidantiems aplinkui paukščiams: „čia... čia...čia...“ – kvietė nutūpti, tačiau šie tik suko ratu.
– Markai... manai, kad Meri nužudyta?..

„... Išdžiūki stiko laše žirgo akyje
prigerki braškių vyno žieduose...“


– Kodėl gi? – tarė atsistojęs. – Gal pati nusižudė? – siekė distancinio valdymo pultelio.
– Na, ji rasta lovoje su gilia žaizda kaktoje… Džema pasakojo, kad lova ištepta krauju, aplinkui mėtės butelio stiklų duženos… akivaizdu – savo mirtimi tikrai nemirė, tokiu būdu, niekas savęs nežudytų.
– Sutinku, labai keistos aplinkybės... Net nežinau, ką tau, mažute, atsakyti... – atsigulė šalia ir priglaudė galvą ant kelių. - Tikiuosi, kad viskas paaiškės.
– Klausyk, o kaip jos tėvas? Kaip gaila!.. Meri, atrodo, jį labai mylėjo, pamenu, kartą rodė tėvo nuotrauką ir pasakė…
– Na, ko tu taip jaudiniesi? Jis susitvarkys, juk vyras! – pažvelgė į ją. – Pavargai?
Atsakymo nereikėjo – buvo aišku, Reinės žvilgsnis kalbėjo už save.
– Nepavargau… – pyktelėjo stebima: ji nepasidavė.
Markas perbraukė ranka banguotas sruogas ir švelniai jas suspaudė, iškilios Reinės lūpų pagalvėlės suvirpėjo.
– Kokia tu graži…
– Nekalbėk kvailysčių, – sulaikė už riešo.
– Einam miegoti, gerai? – Markas nuleido ranką.
– Miegoti?
– Na...
Laikrodis rodė lygiai septintą valandą. Nenoriu!..
– Liksiu žiūrėti televizorių, pabūsi kartu, kol sutems? Juk dar ne vėlu, – pasiūlė.
– Aš tikrai nepasiliksiu, patariu ir tau pailsėti su manim, juk rytoj anksti keltis... tu dirbi? – Reinė susimąstė. – Aš nenoriu miego, ateisiu vėliau…
– Kaip sau nori, – pakilo ir pasiruošė eiti. – Žinai, rytoj nesiskųsk, jei būsi neišsimiegojusi, – pakilęs išėjo.
Reinė išsitiesė, užsiklojo netoliese esančia antklode ir persijungė kitą kanalą. Miegas lyg išpustyti kristaliukai bėrė purų smėlį į akis, ir ji užsnūdo. Vėliau nubudusi išjungė televizorių ir tyloje nugrimzdo vėl atgal į kietą miegą.

„nuo pylimo aguonos cukreliu byrėk
prinokusių žirnelių tilteliu riedėk...“

Sapnavo bėganti mišku: aplinkui – minkštas samanų takas, daug aukštų plikakočių medžių; kažkur netoli žėlė susivėlusių krūmynų šakos. Basomis brido į tankmę.
„Palauk ir manęs...“ – pajuto rankas ant liemens. „Geriau grįžkime atgal...“
Ji atsisuko.
Kvepėjo medaus smilkalais...
Pajuto, kaip kažkas arti prisiglaudė, prisilietimas tarsi šilta, sriuvenanti palaima. Lyg banga nubėgo kojomis žemyn. Tai buvo taip arti... Jos iškilios lūpos prasivėrė, suplazdėjusio drugeliais ir nuskriejo prie kitų: „Aš tau patinku?..“ – anos šnabždėjo besiliejančiu jai bučiniu.
„Kas tu? Aš tave pažįstu?..““ – nugėlė karštas virpulys. Tyla...
... Drėgnos pėdos mynė minkštą samanų kailiuką, jos tarsi gyvos vijosi blauzdom; apsunkęs, suakmenėjęs kūnas grimzdino gilyn, kol smingančiais į žemę kojų pirštais pasiekė atramą, šlaunyse suvirpo jaudulys, prasiskleidė skausmu: „Paskali?.. Čia tu..? Man gera...“
„Tavy irgi gera... “ – praskriejo šalimais. Medžiai ošė atviro dangaus paslaptimi.
Atslinkęs tamsus šešėlis šoko į atskriejusį vaitojantį vėjo sūkurį... dejuodamas plėšėsi audroje, veržėsi kaukdamas į dangų.
... Tvirtos rankos skaudžiai stvėrė už pečių, prasiskiriančios samanos po kojomis girgždėjo kaip triuškinama sniego pluta, ji krito iš paskos į tamsą, neturėdama jėgų valdyti savo kūno, prieštarauti.
„Ką darai?! “ – suklykė į veidą: „Lipk lauk iš tos baisios duobės!.. Ką tu darai?! “ – nuaidėjo skardus balsas mišku, pasiklysdamas akių vyzdžiuose. Krūtine kilo šleikšulys ir siaubas: ji praregėjo: tiesiai prieš save išvydo Meri: „Kodėl?!! Kodėl taip..?“ – piktai klausė, įsikibusi šaltais delnais už josios skruostų.
Merė neturėjo veido, jis buvo tuščias.
...kur tavo akys?
„Markai!!! “ – suklykė: „Markai, padėk!!! “ – nepaliaujamai šaukė: „Markai!..“ – maldavo.
„Marko nėra...“ – išgirdo.
„Kas???...“
„Marko nebėra..."
„ Markai!"
„Aš tau padėsiu! “ – jautė skaudančius skruostus.
„Kur jis??? Kur Markas?..“
„Tau negalima žinoti...“

„... bitučių saldžiomis kojelėmis kvepėk,
ištirpti moters delnuose skubėk…“

– Markai, nubusk! Man baisu... sapnavau baisų sapną... – atrodė, lyg dar tęsia gyvą sapną. – Ar girdi mane?! Sapnavau, – bandė prisiminti, bet veltui. – Šalta!.. – tvirtai apsikabino.
– Ateik, – jis apsikabino lovoje, – šildykis... – įsileido tarp šiltų kojų.
– Ką taip baisiai sapnavai?
– Nieko nebepamenu. Tik žinau, kad buvo labai baisu... labai, – nutilo.
– Miegok ramiai, – pabučiavo į kaktą.
– Markai...
– Chmmm?..
– Man gera tik su tavim! Supranti?!