Tikrojo pavasario rytas
Čiurlenimu gaivaus pavasario gyva
Pirmoji kregždė; strazdana ant nuogo smakro,
Be kailinių ir vis dar varvančio varvekliais
Po riebios ir pernelyg ilgos žiemos;
Virpėjimas bežadžių pirštų susitikus Ajerą,
Džinsuotą, tviskančiais nagais ir batais -
Nebegaliu - aš noriu dūgzt!
Ir nesvarbu, kad kojinės pirštuotos
Nebesikarsto kaminais ir nebeskaito pasakų
Prieš miegą. Aš noriu dūgzt -
Kūrenti stakles tų mažų siurprizų,
Kurie išmargina linksmais šešėliais sienas
Ir žiūri į Tave mielom naiviom akutėm
Į kišenes sukišę amžinus :"Kodėl?".
Šaltinis tykšta manyje - aš nubudau -
Tavo sakura, Tavo vyšnia...