Sol-Solo
Tpfu... Turiu dėdę, godumo raupsuotąjį, tysantį lovoje –
Taikinį adatoms ir vienatvės sirenų guodėją,
Drimba brolis pro purviną langą čiupinėja kitų
Gyvenimus, pats savąjį (be)rykšte stirena pavertęs,
Kažkur kapinių jonvabalius pirštų galiukais rankioja tėvas,
Kelių slides susitepęs nebaudžiamo narkotiko tepalu,
Teta belytė supainiojus jang dvasią su jan tricepsais
Tapo Karibus ant sienų minkštučių pagalvių, –
Ak, ta šeima: parsidavus, pakrikus, išdavus.
Spaudau klavišus dangaus mikrofono:
Sol-Solo opera garsinu savo dūstančią dalią.
Seniai į lankas griebti šieno išėjęs/us
Su draugais be vardų už čekius giminių
Mūro rūmus visiems prie vandens dalinu.
Dar paskambinu motinai – kaimo vagoj usnimi įsiterpusiai –
Neturiu aš gumos suklijuoti jos dužusiam veidrodžiui,
Gal sesuo bitišku liemeniu parplasnos iš už marių,
Velnio aukso grynuolių kišenes prisigrūdusi.
Tpfu. Tebėga jų visų menkaverčiai upeliai į užmarštį.
Aš turiu kaupti balsus – rinkimai rudenį.
P. S.: Ydų ir kančių septima dar užtrauktuko neužsegė, juk gama – tai oktava. Tai Tu. Ar negirdi kaip virkdo sąžinę muzika?