Aš ieškau rakto į duris tavąsias
Kad ir kokios bebūtų: ar juodos, ar baltos
Ar spindėtų, ar nespindėtų
Aš apversiu tą pasaulį
Pakratysiu ir kartosiu tavo vardą
O gal atsiliepsi ir norėsi parodyt savo ragelius
Taigis šokam Repą
Mainosi judesiai, tarsi manekenė judesy
Ir pakirpti sparnai tavieji
O krenti į begalinę istorinę bedugnę
Ogi aš pagausiu ir nunešiu į svajonių pilį
Kur gyvensim amžinai jauni ir
Eisim visomis kryptimis kaip širdis – pulsaras
Ir klejosim visados kartu bevalgydami savuosius vaisius karčiuosius
Pasišvęsiu sau ir tau, kad nežūtų mūsų meilė
O paskui ir vėl, ir vėl susitiksim ar pragare ar rojuje
Kas neegzistuoja mums, bet egzistuoja mūs širdyse
Kaip dvasios neramiosios tos kurios gyvena šešėlių pasaulyj
Kursai miglotas tiems, kurie nesupranta paslapčių,
Ir klajosim tarp šių barjerų didelių ir mažų
Tad pabūkime ramiai, tarp stebuklų didelių ir mažų
Kol mes žaisim dialogą negeruoju ar piktuoju
Ar bloguoju pasirodysime tik kaip žmonės
Ir sakysiu aš sudieu
Išdidus aš būsiu, nepasiduosiu jokioms begalinėms mintims;
Pažaliuosiu bet ne žaliuosi.