Afrikos akys,
užneštos smėliu,
musių nutupėtos,
žvelgia iš padilbų
per išdžiūvusį
kukurūzų lauką
badui tiesiai į vyzdžius.

Išdegusi žolė,
vystanti viltis...
Tik Dievo stabas
likęs rymoti...

Neužteks
viso pasaulio
ašarų suvilgyti
sudiržusią žemę,
nusvirusias rankas.
Ko šypsaisi, afrikieti,
kai alkis virkdo
                net palmes?