Kai Stasikė pabudo, buvo gerokai po pusiaudienio. Saulė jau buvo nukrypusi nuo vidudienio taško ir, stropiai šildžiusi ir švietusi didesnę dienos dalį, nublanko, atvėso, nors jos spinduliai, kad ir būdami nebe tokie aiškūs, vis tiek dar gausiai tebebiro į žemę. Pro mažus langelius jie patekę į Jormantienės pirkelę skverbėsi net už mūrelio, kur miegojo Stasikė.  Ji buvo gerokai numigusi, net nugulėjo petį. Patogiai išsitiesusi ji stebėjo ant lubų ir sienų gražiai mirguliuojančias šviesos juostas. Stasikei atrodė, kad tie palaidi saulės spinduliai, kurių tiek daug būna saulėtomis vasaros dienomis, nelyginant audeklas staklėse, o pirkelės langai- nytys ir skietai, iš po kurių jau išeina tos nepaprastais raštais mirgančios auksinės dangaus juostos. Iš to, kokiomis kryptimis jos tiesėsi ant grindų, sienų ir lubų, visada galima spręsti ar ryto, ar pietų, ar vakaro audimą audžia saulė.
  Stasikei minutėlę pagailo, kad ji beveik pramiegojo tokią gražią dieną ir įsitikinusi, kad nebeskauda galvą, nustūmusi į šalį antklodę, iššoko iš lovos ir ėmė rengtis. Kambarėlyje  buvo taip šviesu, kad teko prisidengti akis užuolaidos krašteliu. Šiluma ir ramybė namuose Stasikei priminė sekmadienį ir ji turėjo gerai pagalvoti, kokia šiandien diena. Na taip. Ryt jau ketvirtadienis. Kiek dar nedaug  padaryta, o ji miegojo. Žvilgterėjusi pro langą pamatė, kad jau viskas iššveista, išplauta, išmazgota , ant tvoros pavožta, ant suolelio po vyšnia surikiuota ir sudėta. Džiūsta puodynės, katilai, bliūdai ir puodeliai tokie gražūs kaip nauji.
- Mamutė bus viską padariusi. Tik kur gi ji pati, kad nesimato? - susirūpino Stasikė. Štai kaip ji kietai miegojo, kad negirdėjo nei šveitimo nei kito bruzdesio. Ji pasirąžė, pasiėmė muilą , rankšluostį ir išėjo į ežerą praustis.
   Buvo šilta kaip vidurvasarį. Tvanki ir gili tyla, supanti apsnūdusią gamtą Stasikei vėl priminė sekmadienio popietę, kai grįžusi iš bažnyčios čia po vyšnia gaivindavosi pienu su duona, o trupiniais lesindavo subėgusias vištas.
  Prie ežero buvo vėsiau ir kvepėjo ajerais. Stasikė brangino ežero kaimynystę ir buvo įsitikinusi, kad ir Zenonui čia patiks. Ir toliau rytais bėgs čia praustis, darbymečio vakarais maudysis , velės žlugtą. O Zenonas gaudys iš valties žuvį, statys bučius pakraščiuose ar prie ištakos , jeigu panorės.
Ji dar neskubėjo praustis. Atsisėdusi ant lieptelio ir panėrusi kojas į vandenį ilgai mėgavosi gaivia ežero vėsa, kartkartėm žvilgčiodama į Zosinų pusę.
Jau antra diena kaip nėra Zenono. Dabar jau aišku, kodėl jis nesirodo. Kažin ką galvoja? Gal laukia, o gal nebesitiki? Jei jis tik pasirodytų savo kieme, Stasikė tuoj jį pažintų. Iš čia, kur ji dabar sėdi, aiškiai matyti ant kalniuko kaip ant delno plati Zosinų sodyba. Stasikei buvo malonu, stebėti jų kieme judančius žmones.
  Štai Marelė surinko nuo virvės ir tvorų baltinius, matyt ir ji šiandien skalbė. Gal kartais čia ir ne ji, gal kuri kita to kiemo mergina, jų ten dabar net trys, bet kad prie šulinio Zenono tėvas, Stasikė nė trupučio neabejojo. Nedidelis žmogutis pasisėmė vandens ir nuklibilkščiavo atgal. Štai iš gonkelių iššoko Genikė ir pažėrė iš kraitelės vištoms grūdų.
Piemenikė, nors į vakaruškas atbėgdavo kartu su Zenonu, su savo brolaičiu... Be jų dar yra ir motina – ir tai visi būsimieji artimi giminės. Stasikė pasistengs patikti motinai ir gal jos net susidraugaus, o Genikė tikrai bus jos seserikė.
Po kiemą iki klėties, prie tvartų ir atgal nuolat vaikšto žmonės, jų ten dabar bent dvi šeimos. Štai takučiu pro klojimo galą į paežerę išjojo Zenonas. Sėdi raitas ant vieno arklio, o kitą už pavadžio vedasi šalia. Stasikė susirūpinusi laukia, kur jis pasuks išsukęs iš kiemo?
  - Taip, jis turbūt turi kokio nors darbo kolionijoje už ežero ir jos pro čia - pamanė Stasikė.  Jie ir susitiks.
Ji greitai nušoko nuo lieptelio, truputį giliau įbridusi skubiai nusiprausė ir, šluostydama veidą ir rankas, išėjo ant tako.
Zenonas jojo neskubėdamas ir nesidairydamas. Vienplaukis, vienais baltiniais, darbinėmis kelnėmis, basnirčia įsispyręs į padėvėtus pusbačius varėsi žingine nuleidęs galvą, susimąstęs. Stasikė laukė, kol jis prijos arčiau, tačiau nebeiškentusi išbėgo į kelią ir pamojo rankšluosčiu:
- Zenonai .