Dabar užkaito našlė. Jos veidą išmušė raudonis, o kaktą išpylė smulkučiai prakaito lašeliai. Įsitempusi, nelygiu iš susijaudinimo balsu tarė:
- Štai koks tamsta linksmas vaikinas... Bet ar neatrodo, kad panašius dalykus kalbėti mūsų namuose nepritinka? Per vėlu.
  - O ne, nė trupučio nevėlu- atšovė Adolis- dar dabar laikas.
- Bet ar tamsta supranti, į kokią padėtį  statai Stasikę savo apsilankymu?
- Jos padėtis nedaug pasikeis, jei  vietoj Zenono ji atsistos šalia manęs.
-Ne, aš nesuprantu, ką jūs tuo norit pasakyti?
- Ogi tai, kad aš niekam Stasikės neatiduosiu. Ji turi būti mano...
- Ir tuo tikslu čia atėjot?
- Taip- nė nemirktelėjęs atsakinėjo Adolis. – Aš atėjau pasakyti jai, ką  galvoju, paklausti,  kokios ji nuomonės ir, jeigu Stasikė man neatsakys, prašyti tamstos sutikimo.
- Ir visgi kalbėti apie visą tai dabar per vėlu- pasakė moteris.- Nei ji nei aš nieko tamstai pasakyti negalėsim. Juk jūs puikiai žinot, kad mūsų viskas jau paruošta vestuvėms.
- Apie tai aš jau kalbėjau su Zenonu- ramiai ir išdidžiai paaiškino Adolis. – Jis nepasirengęs man trukdyti. Jeigu tik Stasikė sutiks eiti su manimi, aš jam atlyginu išlaidas ir jis pasitraukia. Jis paliko jai pačiai tarti paskutinį žodį.  -Tai kaip, Stasike?- paklausė jis pasisukdamas į jos pusę. – Ar sutinki vietoj Zenono su manimi eiti prie altoriaus? Mama, ar palaiminsi mus?
   Susirūpinęs motinos žvilgsnis nukrypo į dukrą. Adolis taip pat žiūrėjo į Stasikę ir laukė. Jis truputį jaudinosi, bet tas jam netrukdė laikytis ramiai. Na ką gi, reikalas galima sakyti atliktas. Jis pasakė viską, kas iki šiol vertė jį jaudintis ir rūpintis. Jie, galima sakyti, jau išsiaiškino, o kad Stasikė sutiks, jis nė trupučio neabejojo. Kad ji dabar dar tyli, tai aišku tik dėl to, kad negali atsipeikėti iš netikėtumo ir tiek... Ji mergaitė jautri, tikriausiai nieko panašaus jau nebesitikėjo, nepagalvojo, kad gali dar taip įvykti. O čia staiga... Įspūdis suprantamas. Atrodo, kad ir motiną jis bus išmušęs iš vėžių.
Esamu efektu Adolis buvo patenkintas ir visas spindėjo. Tas nemalonus jausmas, kurį jis pajuto įeidamas irgi dingo.
- Taip, pirkelę būtinai nugriausi- nusprendė galutinai.
  Stasikė pagaliau pakėlė galvą. Jos veidas, kaklas, ausys  tiesiog liepsnojo. Ji perbraukė ranka plaukus, pabandė nusišypsoti, tačiau tai buvo labiau panašu į grimasą:
- O, Viešpatie, ar tik aš nesapnuoju?- ir vėl užsikniaubė ant stalo.
  Tai buvo daugiau, negu Adolis tikėjosi.  Tas trumpas, tačiau iš širdies gelmių išsiveržęs atodūsis giliai jį sujaudino.
- Štai, kokia ji laiminga, kad net pati savo laime netiki, o jis tas , kuris tą laimę atnešė. Pasakė, kad myli ir ištęsės savo žodį, neleis mergaitei sugadinti sau gyvenimo. O kad kiek, kad kiek jam būtų pritrūkę valios, jie būtų išsiskyrę suvisam. Ogi ir jis, ką būtų veikęs, kaip gyvenęs, netekęs tokios mielos merginos?- mąstė Adolis.
Jis priėjo ir nesivaržydamas apkabino jos pečius:
  - Nuo tavęs vienos dabar priklauso, Stasike, kad šis sapnas virstų tikrove- pašnibždėjo jis palinkdamas prie jos ausies.
Stasikė lyg norėjo kažką pasakyti, bet pajutusi Adolio ranką ant pečių, susigūžė. Jis pajuto, kaip ji visa virpa. Prisispaudusi prie stalo, stipriai supynusi kojas ji dar galėjo tvardytis. Stasikė nesuprato, kas dedasi jos širdyje.
- Na, kaip, Stasike?- vėl girdi Adolio balsą, jaučia jo alsavimą prie smilkinių. Jis švelniai paglostė jos plaukus, pakėlė nusvirusią kasą ir atsisėdo šalia. Paskui pajudino alkūnę lyg žadindamas.
  Stasikė vis tylėjo nepakeldama galvos. Surinkusi visus valios likučius, ji stengėsi suprasti, kodėl ją visą apėmė drebulys. Tai nebuvo ateinančios laimės džiaugsmas. Greičiau tai buvo kažkokia jėga, o gal  bloga nuojauta, kuri  atkakliai laikėsi tarp jos ir Adolio.
  - Kas tai? Zenonas? Bet gi jis sutiko pasitraukti, lengvai atidavė mane kitam. Gal jis manęs nė nemyli? Gal jau pasmerkė ir nebenori manęs matyti?  Ne, negali būti. Juk jie abu daug kalbėjosi, svajojo apie būsimą gyvenimą, kūrė planus... Jis išdidus, todėl ir paskutinį žodį paliko man.
  Staiga Stasikė pastėro ir sustingo:
- Kaip gi bus su Melanija? Kaip gi bus su ja? Juk ji tiek metų laukė Adolio, tikėjosi. Ji neperneštų tokio pažeminimo.  Kaip gi aš pati jausčiausi šitaip padariusi? Melanija taip nepasielgtų. Juk galima sakyti užaugau jos namuose. Kai sirgau šiltine, ji kaip tikra sesutė sėdėjo prie lovos naktimis. O Sokonas, atitraukęs nuo darbo arklius parvežė daktarą net iš tokios tolybės. Mylėjo mane Sokonai kaip tikrą dukterį. Tai būtų tikra vagystė. Jei ne aš, gal kokį porą metų anksčiau Adolis būtų vedęs Melaniją. Kodėl jis toks žiaurus, kodėl jis taip kankina Melaniją? Ji ir pati tai patyrė.
  Stasikė iki skausmo sukando lūpas ir degančiais delnais stipriai suspaudė galvą. Pro akis vienas po kito prabėgo jos ir Melanijos draugystės vaizdeliai. Jie aiškiai Stasikei priminė visa tai, ką ji per savo nerūpestingumą buvo jau seniai pamiršusi.  Nežiūrint į tai, kad Melanija buvo vyresnė ir iš turtingos šeimos, ji niekada neparodydavo savo pranašumo, visada buvo linkusi nusileisti. Ji buvo nuoširdi, ištikima ir verta draugė.
  O, Viešpatie, kodėl taip atsitiko? Ji tiek svajojo, tiek laukė Adolio, o dabar, kai jis štai atėjo, ji negali džiaugtis. O gal į viską numoti ranka ir tiesiai jam ant krūtinės? O Dieve, suteik man stiprybės.
  Ji vėl pradėjo virpėti, vos galėjo susitvardyti. Gūžėsi ant stalo, spaudė kelius, rietė kojas.
Adoliui pasirodė, kad ji per ilgai tyli.
- Stasike,- pašnibždėjo jis palinkęs- ką gi tu man atsakysi pagaliau?
Ką gi jai daryti? Ar atsakyti dabar, ar tylėti? Tai ne sapnas, Adolis čia ir kviečia būti Lobinių šeimininke.  Stasikė prisiminė Užgavėnių vakarą, kai jos su Melanija ten lankėsi. Tų namų turtas ir perteklius ją dar labiau prispaudė prie stalo, ji vėl pasijuto menka skurdžia pelyte, tokia vargšele. Prisiminė tetą, kuri net nesiteikė su ja kalbėti,  prisiminė jos plačią paniekinančiai atsuktą nugarą ir nusipurtė. Oi, nebus jai ten vietos. Juk ji jam ne pora. Jie niekada su Adoliu nekalbėjo, nesvajojo apie ateitį.  Susitikdavo tik paslapčiom, niekam nematant. Ir žiedą į bruko   vogčiomis. O gal tai, ką kalba Adolis, tik tušti žodžiai, jo puikybė ir  jis nori tik pasijuokti iš jos? Gal ir vėl ją paliks laukti ir kankintis?  Pasirodo ji visai jo nepažįsta. Kodėl jis tik dabar, kodėl paskutinę minutę, paslapčia?  Kas jo galvoje? O dangau...  juk  jis gėdijasi skurdo, bijo jos neturto.. Ji tik dabar viską  aiškiai suprato. Mylėdama Adolį  ji nieko nematė. Mylėjo ir laukė, mylėjo ir svajojo...Stasikei pasirodė, kad tarp jų prasivėrė praraja. Ir taip bus visada. Teisi tur būt buvo mama sakydama „ kaip toliau nuo tokių“.
  Reikia ryžtis vieną kartą, kaip bus taip ir bus.
  Ji pabandė nusiraminti. Tada pakėlė galvą ir atsisuko tiesiai į Adolį, bet kai reikėjo kalbėti, ji neišdrįso pasakyti jam to, ką buvo pasirengusi.
- Aš pagalvosiu...- atsiduso ji taip tyliai, taip tyliai kad šis veikiau suprato nei išgirdo.
- Ką tu pasakei, Stasike?- netikėdamas savo ausimis paklausė jis suraukdamas antakius ir nuimdamas ranką nuo jos pečių. – Tu dar nori pagalvoti?
- Dabar jau viskas baigta- pagalvojo Stasikė ir jai pakirto rankas. – Dabar jau jis supyko, įsižeidė ir geriau nepradėti aiškintis.
Nuvargusi nuo įtampos, nežiūrėdama Adoliui į akis, tarė:
  - Taip, Adoli, leisk man pagalvoti.
Jo veidas staiga išbalo, pasikeitė. Lūpas iškreipė keista, paniekinanti šypsena, o akys žybtelėjo pykčiu. Paskui jis dar labiau suraukė antakius, net kaktoje įsirėžė gili raukšlė. Ties kairiu smilkiniu virš antakio iššoko plona melsva gyslelė. Adolis kietai suspaudė lūpas.  Jis tylėjo ir galvojo:
- Velniai griebtų, juk tai labai panašu, kad ji nenori sutikti, bent jau nepuola stačiai į glėbį iš tos laimės.
Šito jis nesitikėjo.
- O gal ji mano, kad dabar jau gali viską daryti, net ir žaisti su juo? Ne, jis neleis iš savęs juoktis. Jis atėjo  daugiau norėdamas suteikti jai laimės, o ne maldauti jos sau.  Jau vien tai, kad ji dar nori ką tai apgalvoti, gaudama tokį pasiūlymą, jį žemina. O jei ji dar drįsta rinktis?
- Tai reiškia, kad dabar tu man nieko negali atsakyti?- paklausė jis valdydamasis po trumpos tylos. – Gal tada atsakysi man kodėl? O gal tau neaišku, katras iš mudviejų tinkamesnis? O gal Zosininis iš tikrųjų yra daugiau vertas už mane?- vis daugiau kaisdamas jis tardė Stasikę. – O ne, Stasike, šitai man nepatinka. Aš galvojau ir buvau įsitikinęs, kad tu myli mane ir turėjau pagrindo taip manyti. Bet dabar matau, kad būsiu apsirikęs. Kiekvieną valandą ir minutę aš, pavyzdžiui, žinau, ką galvoju ir kiekvienu momentu galiu pasakyti taip arba ne. Šitas tavo „ aš pagalvosiu“ tai jau beveik vis tas pats ką ir „ne“. Po to man, žinoma, nieko neliko, kaip atsikelti ir išeiti. Aš kaip tik taip ir būčiau padaręs, jeigu nebūčiau matęs, kokia tu buvai laiminga prieš minutėlę. Šiaip ar taip, bet man nesuprantama ta priežastis, kuri tave verčia neatsakyti tiesiai. Todėl statau sąlygą: turi tučtuojau man atsakyti taip arba ne. Laukti aš nesutinku- pats nenujausdamas, kaip pasikeitė jo balsas vis labiau rausdamas išdėstė jis irzliai ir reikliai - dabar arba niekad..
  Stojo sunki ir slegianti tyla. Nuo Stasikės veido dingo visas raudonis. Ji buvo balta, kaip drobė. Suglumusi, išsigandusi ji sėdėjo prie stalo, o iš krūtinės kartais prasiveždavo gilūs atodūsiai. Tai buvo kančia...
Suėmusi rankas prispaudė jas prie krūtinės ir lyg sukaupusi paskutines jėgas ir drąsą bandė nusišypsoti, paskui lyg tai norėjo kažką pasakyti, vėl nutilo, tada kurį laiką svyravo ir po to sunkiai dusliai vis dar virpančiu balsu ištarė:
- Ne...- ir pravirko.
  Motina lengviau atsikvėpė ir nuėjusi prie kibiro atsigėrė vandens. Jai atrodė, kad viskas priklausys nuo to, ar ji čia stovės prie spintos ar ne. Ir ji stovėjo netardama nė žodžio, lyg kažką saugodama, įtemptai laukdama, kuo viskas baigsis. Tik dabar, kada jau viskas, galima sakyti išsisprendė, ji pasitraukė ir suvilgė gaivinančiu vandeniu išdžiuvusį  gomurį.
- Kaip tat? Ar tik tu iš tikrųjų nesapnuoji?- pirštais lyg replėmis spausdamas Stasikės petį purtė Adolis. – Tu kažką prasimanai ir rodai savo kaprizus. Aš tave žinau, tu baisi užsispyrėlė, bet dabar ne laikas pūstis ir maivytis. Juk vis dėlto tu mane, o ne jį...- jis nebeišdrįso pasakyti „myli“, nes jau pats pradėjo abejoti.
  Stasikė tik verkė pasikūkčiodama prisidengusi prikyšte akis ir nieko nepajėgė atsakyti. Adolis nenorėjo laukti. Jis purtė toliau ją už peties ir kartojo:
  - Dievaži, ką tu sugalvojai? Atsipeikėk kol dar laikas.
Jis jautėsi įžeistas, tarsi apdrabstytas purvais, apspjaudytas. Jo išdidumas reikalavo tučtuojau iš čia išeiti, o savimeilė kurstė neiti taip nieko nepešus. Jis būtinai turėjo pastatyti ant savo, tačiau buvo pasimetęs. Vis dėlto čia yra kažkas ne taip. Juk jis negalėjo apsirikti. Dėl Zenono Stasikė  jo neatsisakytų. Ji taip pergyvena, taip kankinasi, o šit jis net nesigilindamas reikalauja iš jos žodžio ir tiek.
- O gal iš tikrųjų jis per vėlai atėjo? - nuo tos minties jam pasidarė karšta. Norėjo šauti pro duris, bet Stasikė tuo metu nuėmė nuo veido prikyštę ir jų akys susitiko. Ji nepajėgė susilaikyti, verkė, šniurkščiojo nosimi, pro pravertą burną  trūkčiojo orą. Smakras ir lūpelė konvulsiškai virpėjo, pro murzinus skruostus, kuriuos gal būt išsitepė suodina prikyšte, riedėjo gausios ašaros, ant kaktos krito nuo ašarų sudrėkę plaukai. Ji visai nebuvo panaši į suaugusią merginą, dar gi  nuotaką , tik į nuskriaustą vaiką. Pirmą kartą per visą vakarą atvirame ir giliame jos žvilgsnyje buvo tiek kančios ir ilgesio, kad norėjosi paglostyti jai galvą ir nuraminti.
- O ne, tiktai ne Stasikė. Galiu kažin ką, kad ji iki to neprisileis. Ji moka puikiai valdyti savo jausmus ir laikytis tam tikroj atstumoj- mąstė Adolis.
Argi ne tas jį taip labai ir žavėjo? Dabar gi su savo tokiais išpuoliais gali jos netekti. Jam reikėjo iš karto švelniai ją išklausinėti, išsiaiškinti, kalbėti.
- O gal iš tikrųjų tu pagalvok- staiga, mažumą atvėsęs pasiūlė jai Adolis nuolaidžiai. – Pagalvok ir tiek...Kažin kokio didelio strioko nei nėra. Tu šiandien tokia išsiblaškiusi kaip nesava, gal sergi.? Aš atvažiuosiu dar rytoj ir poryt. Negaliu niekaip patikėti, kad tu iš tikrųjų pasakei tai, ką norėjai pasakyti. Tegu dar paliks iki rytdienos. Visai palikti tave man vis dėlto labai, labai gaila- pasakė jis švelniai.
Stasikei iš karto tarytum išdžiuvo ašaros. Ji visa nušvitusi staiga atsisuko į Adolį. Dėkingomis akimis sužiuro jam į veidą lyg jis būtų išgelbėjęs ją nuo pačios mirties. Po to ištiesė Adoliui ranką, norėjo kažką pasakyti, bet tuo pačiu metu motina atsidūrė tarp jų.
- Gal nė neverta tamstai vargintis?- ištarė ji skubiai ir, kaip Stasikei pasirodė, net babūgusi. – Ji mergina suaugusi, jau turi savo protą. Kartą pasakė ir aš manau užteks. Tepadeda tamstai Dievas. Dėkui, kad tokią garbę suteikėte mūsų namams.
Adolis staiga pasipūtė. Ne, daugiau nebeleis savęs taip niekinti ir tyčiotis. Jau ir taip jis nusižemino. Ir ką gi pagaliau jis turi daryti? Iš naujo pirštis, maldauti motinos, kai jau Stasikei jis tiek nusileido? Koks velnias apsėdo ir ką jos sugalvojusios? Kaip viskas bjauriai ir kvailai išėjo. Geriau jis būtų tučtuojau, kai tik pastebėjo ją ožiuojantis, išsinešdinęs iš čia, o dar geriau, kad ir visai nebūtų čia atėjęs. Dabar gi kiek jis prisidarė nemalonumų: susikivirčijo su teta, o jau Zenono tai stačiai bus gėda susitikti, o dar, kai pasklis kalbos... Ne, bet gal taip greit neišaiškės, o pagaliau, kažin ar atsiras tokių, kurie patikės, kad tai teisybė?  Iš savo pusės jis žinoma stengsis viską paneigti, bet žmonėms neužkiši burnos. Tiek to, gal jam ir pelnytai kliuvo už tokį lengvabūdiškumą. Jis dabar turės pamoką visam gyvenimui.
(B.d.)