palaidojęs proto ramybę
tikėdamas meilės žodžiu
apgaudamas sielos puikybę
aš girtas per žemę einu

jie mato tik savąjį klouną
įpylę man skausmo nuodų
keliauju per svetimą Kauną
kuriam taip seniai gyvenu

visi pasitraukia iš kelio
visi man uždaro duris
nereikia man šventojo melo
nes aš paskutinis kvailys

gyvendamas kriauklės pasauly
užverdamas savo akis
ieškodamas vietos po saule
aš tarsi laukinis karys

gal Dievas kurį dar pažįstu
gal Kristus kurį dar gerbiu
tikėjime mano paklystų
nes pats nežinau kur einu

pamesdamas savąjį veidą
nerasdamas tikrojo aš
grįžtu į tą patį absurdą
kad ten nusiplaučiau rankas

beviltiškas mano pasaulis
likimas toksai įkyrus
aš trokštu numirti iš naujo
kad vėl prisikelčiau švarus