Dvi Stasikės vasaros (tęsinys)

Stasikė šiandien skalbė žlugtą. Viską surinko iš pagrindų. Lovos drabužius, visus pirkelės baltus užtiesalus. Surinko nemažą šūsnį. Juk reikia viską iššvarinti vestuvėms, šventėms. Stengėsi, kad būtų baltas ir švarus kiekvienas kampelis, niekur nė dulkelės, kad viskas blizgėte blizgėtų. Ne dėl to, kad viskas buvo aprūkę, bet gi todėl, kad po vestuvių čia turi ateiti Zenonas, norėjosi, kad jaukiai jaustųsi čia įsikūręs.
Kiekvieną kartą prisiminus Zenoną Stasikė  švelniai nusišypso, atsitiesia nuo geldos, atsikvėpia ir susimąsto. Tačiau neilgai. Vėl greitai palinksta ir vikriai tęsia pradėtą darbą. Basa, iki pečių atsiraitojusi rankoves skalbė iki tamsos, kad nepaliktų rytdienai. Sumetusi į kibirą ištrintus, nuėjo prie ežero velėti.
  Vakaras ramus ir šiltas. Toli girdėti, kaip ežere plaka jos velėtuvė. Tiku taku, tiku taku aidi garsai. Trumpam nutyla ir vėl... Stasikė niekur nesidairo, tik skalaudama pakelia galvą ir pažvelgia į Zosinų pusę.
  - Kodėl šiandien per visą dieną nėra Zenono?  Tik iš ryto užbėgo važiuodamas į miestelį ir daugiau nė akių neparodė.
  Kai jis visą laiką šalia, Stasikė jo tarytum ir nepastebi, bet štai- tik vieną kartą ilgiau nepasirodė, ir ji nerimsta.
  Nuo ežero Stasikė neskuba namo. Šios dienos darbas jau baigtas, nėra kur skubėti. Apsižvalgiusi ji nusivilko drabužius ir, įbridusi į vandenį, ėmė praustis. Vėsus, švelnus vandenėlis ją kaip mat atgaivino, nuėmė nuovargį. Pasijuto žvali, kupina jėgų. Sunkaus darbo kaip nebūta.
   Ežerą ėmė gaubti rūkas. Artinosi nuostabi, apsisiautusi  žiedais, pavasario naktis.
Surinkusi drabužius, Stasikė grįžta namo pastoviniuodama,  apsižvalgydama. Jai atrodė, kad būtinai turi pamatyti Zenoną. Pakilusi į kalnelį ji pamatė, kaip pro šalį pravažiavo Adolis. Taip ir krūptelėjo širdis.
- O, Dieve, kada gi pagaliau aš jį pamiršiu?- mąstė ji eidama toliau. – Pas Melaniją nuvažiavo. Bet kam būtinai pro čia? Kad tik paerzinti. Štai kad nori ir tikėk tokiems. Pas Melaniją kelinti metai iš eilės kai traukia, o man žiedą dovanojo. Gal ir jai taip pat? Man apie meilę šnekėjo, bet ir Melanijai suokė. Ji laukė ir tebelaukia- ir aš... Laimė kad Zenonas. Jei ne jis , kur kas sunkiau būtų nuo jo pasitraukti. Dabar, kai jis padėjo pasitraukti, padės ir visai Adolį užmiršti.
  Kai užlipo į kalnelį, Adolio nebesimatė. Stasikė jo ir nesidairė: – Dievai su juo, tegu sau važiuoja, pas Sokonus jam ir vieta. Ji nenorėjo jo nei matyti, nei apie jį girdėti.
   Grįžusi namo išdžiaustė skalbinius ir tuščiais kibirais nešina pasuko į pirkelę. Kaip tik tuo metu motina uždegė žiburį. Stasikė apsidžiaugė- darbai baigti galima sėsti vakarienės.
  Įėjusi į priemenę ji kertelėje po kopėčiom sustatė kibirus ir prisiminusi, kad nemelžta karvė, ėmė ieškoti melžtuvės.
- Mama, ar jau pamelžei karvę, ar man eiti?- pašaukė Stasikė. Motina atidarė duris ir ją pašaukė.  Stasikė išgirdo, kad jos balsas skambėjo keistai, lyg ji būtų kažko susirūpinusi ar išsigandusi. Pagalvojusi, kad gal būt jai tik taip pasirodė, įėjo vidun.
Su šviesa neapsipratusios akys iš karto nieko nematė. Prie stalo sėdėjo vyriškis, bet Stasikė jo nepažino. Zenonas? Kaip čia atsitiko, kad ji visą laiką jo žvalgėsi, o nematė, kada atėjo? Tiktai kažin ar jis? Kas jis? Ar jau man vaidenasi? Adolis...Dievaži Adolis.
  Kaip gi atrodė pirkutės viduje?  Stalas be staltiesės, stalčius ištrauktas iki pusės kėpso nusviręs. Gal dar ir šaukštas koks nešvarus įmestas?  Tarp mūrelio ir spintos nėra užuolaidos, ant lovos netvarkingai sumesta šūsnis jau išdžiuvusių baltinių, pagalviai be užvalkalų. Kur stovėjo gelda, klanelis vandens pribėgęs, matyt mama nespėjo pašluostyti. Šarmu apibėgę puodai riogsojo ant plytos.
- O pagaliau, ar ne vis tiek kaip čia atrodo? Žiedo, žiedo atvažiavo atsiimti- akimirką pagalvojo Stasikė. – Bet negi iš tikrųjų tai jis?- pati sau netikėdama perbraukė ranka akis. Tuo metu vyriškis pakilo ir eidamas artyn tarė:
- Gero vakaro, Stasike. Ar jau pasisveikinti su manimi nebenori?- jis žengė porą žingsnių pirmyn. Stasikė taip pat paėjo ir vidury kambario jie vienas kitam padavė ranką.
- Iš karto net nepažinau, o kai pažinau, tai negalėjau patikėti- atsiliepė Stasikė susijaudinusi. – Prašom sėstis. Kokie vėjai atpūtė?- paklausė ji sėsdamasi su juo ant suolo kitapus stalo, uždarydama stalčių ir giliau po suolu koja pastūmėdama motinos medpadžius.
   Atrodė, kad Adolis buvo gerai ir linksmai nusiteikęs. Jis vilkėjo mėlynos gelumbės eilute, kuri buvo per gera tokiam paprastam vakarui. Dailiai nusiskutęs, išsikvėpinęs , pasipuošęs pilko šilko, prasegta apykakle baltiniais jis jautėsi laisvai, lyg tuose namuose būtų lankęsis kas dieną.  Išdykėliškai prisimerkęs  jis žvelgė į Stasikę  ir buvo toks gražus, toks gražus kaip niekada. Ji jau seniai iš taip arti Adolio nebuvo mačiusi.
- Ne į nugarą man tie vėjai pūtė, atvažiavau prieš vėją. O, stiprus ir piktas jis buvo, vos prisikasiau- atsakė jis juokaudamas, viltingai pažiūrėjęs į Stasikę. – Bet ne čia bėda, svarbu, kad tik parvažiuoti būtų pavėjui.
- Tie vėjai pačiam tur būt po galvą laksto- nedrįsdama nusišypsoti ištarė Stasikė – šiandien toks ramus vakaras, kad nė šakelė nejuda.
- Tas tiesa, vakaras ramus, o mano širdyje vėjai ir audra- truputį patylėjęs pareiškė Adolis, kad net Stasikei šiurpas per nugarą nubėgo. – O tau , Stasike, kaip? Ar visai rami širdis? Atsakyk tiesiai, taip kaip yra, neišsisukinėdama.
Nuo tokio keisto klausimo merginai dar viena šiurpo banga ūžtelėjo per nugarą. Nieko nesuprasdama ji nuleido akis ir krapštinėdama stalą tyliai atsakė:
- Nieko tokio aš nepadariau, kad turėčiau nerimauti.
- Kaip? Tu išeini už vyro ir esi pasirengusi tai padaryti visai ramia širdimi?- neatitraukdamas nuo jos akių kamantinėjo Adolis. – Juk kadaise esi kalbėjusi, kad tekėsi tik už labai mylimo žmogaus.
  Oi, kaip tuksėjo Stasikės širdis. Nuo spėliojimo, ką galėtų reikšti tie žodžiai, jai pradėjo net ausyse skambėti. Adolis įrėmęs žvilgsnį laukė atsakymo.
- Tai kad jis ir yra tas mano mylimasis.
Tačiau Adolis nebuvo linkęs dabar juokauti:
- Netiesa, nemeluok- paneigė jis viską griežtai- aš žinau, kad tu jo nemyli.
Stasikė žvilgterėjo į motiną, paskui į Adolį, tada vėl nuleido akis ir užraudo.
- Aš ir nemeluoju- pasakė ji išsigandusi taip tyliai, kad vos buvo galima girdėti. Tačiau Adolis išgirdo, išgirdo ir motina. Ji stovėjo čia pat atsirėmusi į spintos kampą ir įdėmiai klausėsi tokio neįprasto pokalbio.
- Meluoji- vėl patvirtino Adolis, bet nebe taip griežtai ir truputį patylėję švelniai pridūrė- Juk tu myli mane. Na pasakyk, ar ne taip? Pasakyk drąsiai, atvirai, kad ir mama girdėtų. Juk tu neišdrįsi pasakyti jai netiesos?
   Mergaitė išraudo kaip žarija ir prisidengė ranka akis lyg nuo stiprios šviesos. Paskui įsikniaubė į delnus ir palinko ant stalo. Adolis  nelaukė atsakymo. Viską seniai nusprendęs tarė:
- O jeigu taip, tai ne su juo, o su manimi turi eiti prie altoriaus.
skorena