Trys po dvidešimt metų vien balto sniego
-Be kraujo margintų vaizduotės vaisių-
Apsuptoj laukų sodyboj priėjo prie durų
Kišenėj miegantis parudęs raktas.

Judėk greičiau,- įsakė
Ir cimbolais sužvangėjo durų rankoj.
Eikš, Pasuk, užsuk, ištrauk-
Ar matot, kokie dailūs mano dantys?
Pasuk, užsuk, ištrauk.

Ištrauk! - sustaugė.
- Nebenoriu miego

...Netrukus nuskambėjo
Ir amžiams pasiliko,
Ledinės durų rankos pirštais
Aimanos tekėjo.
Dabar jau
Parudęs, senas ir bedantis raktas.