Isteriškas juokas, kuris užgožia bet kokius tavo žodžius ir pasiteisinimus. Ša! paklausyk, kaip skamba mano tylūs varpeliai. Jų muzika virsta žodžiais. Muzika ir žodžiai. Neaprėpiamos platumos ir ilgumos. Jų pilna visur. visur. visur... O tu kalbi. kalbi. kalbi... Įsiklausyk. Girdi? Jie prašo tavęs išeiti iš čia. Ir kur dingo mandagumas. Jie REIKALAUJA nebegrįžti. Atsuk nugarą ir eik. Ak, tu tai jau padarei.. Ir kur aš tada buvau, kad šitai praleidau? Taip, meilės mieste Paryžiuje, gėriau kavą bohemiškoje kavinėje. Tai buvo kava, o ne šampanas. Svajonės nesipildo, mes taip ir neišmokome skraidyti, ir tavęs tenai nebuvo. Ir čia tavęs nėra. Iliuzija. Mano sielos varpelių gedulingas maršas pranešantis, jog tavęs ir nebuvo. Baltos ir minkštos sienos rodo man tikrovę. Varpeliai nutyla ir leidžia man ilsėtis... Bet aš net nebuvau pavargusi ! Grąžinkit gyvenimo džiaugsmą. Padovanokit tai, ko niekada ir neturėjau. Spalvotais pieštukais nutapyk man saulę ir sudegink mane joje, o pelenus išbarstyk Vilniaus katedroje ant svajoniu plytelės, kuri nepildo mano svarstykliškų norų, o aš ja visvien tikiu. Tegul nutukę ir žmonių nebijantys balandžiai sulesa mane neatsiraugėdami. O aš žmonių bijau... Balandžiai su mano nutilusiais varpeliais po kaklu išskrenda į šiltuosius kraštus. Į Paryžių...