Ar girdi mane, Tėve?
Ar matai?
Aš jau seniai Tavęs pasigendu,
kaip ir Paškonyse užgesusios Tavo motulės,
iš visų vaikų labiausiai Tave gerbusios
ir laukusios sugrįžtančio iš lagerio...
Jei ne Tavo tvarkyto albumo nuotraukos,
kurios tarsi skraidančiu kilimu
sugrąžina į vaikystę,
nebematyčiau Tavęs prieš akis
nei užsimerkęs, nei sapnuose.
Tik jos atgaivina
Tavo veido bruožus,
išraiškingų meilių akių žvilgsnį,
persmelkiantį visą mano esybę...
Ar girdi, maneTėve,
kai kreipiuos į Tave mintimis?
Ar jos nepaklys Visatos platybėse?..
Ar matai mane, Tėve,
jau besileidžiantį nuo
nelabai aukšto gyvenimo kalno?..
Nors Tu ir tyli, tačiau jaučiu,
kad mane ir girdi, ir matai
iš ten,
kur anksčiau ar vėliau bus visi,
gimę numylėtoje žemėje,
skubėję jos keliais
paskui savo kelrodę žvaigždę...

2000 09 15