Dvi Stasikės vasaros (tęsinys)

- Tai, vadinasi,  sugalvojai vesti? – išpūtė dūmus, prisimerkė nuo jų ir, išdidžiai pažvelgęs į Zenoną,
  paklausė Adolis.
-Koks tavo reikalas?- pagalvojo Zenonas, bet garsiai pasakė:
- Kiekvienam ateina savas metas...
- Alų irgi padarei? Beveik būtų laikas- tempė pokalbį Adolis. Zenonui buvo nemalonu, bet jis ir vėl ramiai atsakė:
- Nėra ko skubėti. Dabar šilta, anksti padarytas – surūgs.
- O žinai, ką aš tau pasakysiu? Tu geriau jo visai nedaryk. Ir išvis- jokių daugiau išlaidų vestuvėms...
- Kaip tat?- nieko nesuprasdamas Zenonas griežtai pažiūrėjo į Adolį.
- Stasikė ne tau. Ji yra mano- staiga karštai ištarė jis aukštyn atmesdamas galvą. Kaip tik dabar Adolis atgavo ankstesnį pasitikėjimą .
Vienu metu vaikinas susigūžė lyg nuo stipraus antausio, plačiai išsiplėtė jo juodos akys sviesdamos į Adolį aštrų žvilgsnį. Po minutėlės Zenonas susitvardė, buvo ramus ir šaltai pažvelgė į Adolį..
- Hm.. Man tai didelė naujiena...- pasakė Zenonas iš netikėtumo truputį patylėjęs. – Per visą tą laiką, kiek mes draugavom, ji man nė karto apie tamstą nebuvo užsiminusi.
- Man atrodo, kad mes draugavom truputį daugiau- įterpė Adolis.
- Bet vis dėlto...
- Visaip pasitaiko, net ir truputį susipykti- skubėdamas paaiškinti pertraukė Zenoną. – Aš pats netikėjau, kad koks menkas nesusipratimas gali net iki to privesti. Už tai aš kaltinu tik save ir kol dar laikas noriu tą klaidą atitaisyti.
- Bet gi, kur jūs buvote anksčiau?
- Pats gali būti ramus, už viską bus atsilyginta. Aš juk sakiau- aš kaltas aš vienas ir nukentėsiu.
- Aš ne apie tai- papurtė galvą Zenonas. – Aš norėjau pasakyti, kad tamsta daug galvojai ir abejojai, kad pritraukei , galima sakyti, iki paskutinės minutės... Ar bent esi tikras dėl to, ką dabar kalbi? Ar neįvyks dar viena klaida?
Adolis visai nesitikėjo tokio klausimo
- Ar pats esi girdėjęs tokią patarlę? Dešimt kartų atmatuok, vienuoliktą kirpk. Juk yra apie ką pagalvoti, kaip atrodo?-  nesulaukęs atsakymo, tarė Adolis ir vėl užsirūkė.
Zenonas susikaupęs tylėjo, bet Adolis ir nelaukė, kol jis ką pasakys.
- Taip, mielasis- tęsė jis drąsiai. – Jei pats esi protingas vyras, mums neteks daug aiškintis nei ginčytis, nei peštis. Tik piemenys triukšmą kelia. Pats, manau, puikiai supranti, kame čia reikalas? Kad ji su pačiu draugavo, kad už tavęs išeiti sutiko ir , kad pačiam nieko nepasakojo, už viską tik aš kaltas, kaltas iki to viso prileidęs. Suprask pats- jos merginos mes vyrai- mums priklauso paskutinis žodis? O ji mergina ne pliuškė, gal ne kartą ir apie skirtingą mūsų padėtį pagalvojo...Prisipažinsiu, kad ir aš apie tai labai daug galvojau, svarsčiau, abejojau, bet vis dėlto pabūgau jos netekti.  Šiaip tarp mūsų viskas seniai aišku. Dabar svarbu tai, kaip su pačiu pavyks susitarti. Aš patį užjaučiu- nemalonumas, išlaidos. Bet aš ne niekšas ir ne kiaulė. Už išlaidas aš atsilyginsiu, už nemalonumus taip pat. Aš nesismulkinsiu. Jeigu tik gaunu žodį, tai tą pačią minutę galiu pakloti – čia jis minutėlę stabtelėjo, akimirksnį pasvarstė - aštuonis šimtus litų. Be jokių liudininkų, parašų ir antspaudų. Aš pačiu pasitikiu- tarė jis išdidžiai.
Zenonas pakėlė galvą ir paniekinančiai pažvelgė į įsikarščiavusį Adolį:
- Brolau, tu tik pagalvok, ką perki?
- Kaip tai?- akimirksniu sumišo Adolis, bet vėl greitai susigriebė. – Aš nieko neperku, aš tik noriu pačiam atsilyginti. Pats gi niekuo dėtas, o padarei, aišku, nemažas išlaidas. Važinėjai tokį kelią į miestą, pirkai drabužius, žiedus...
- Aš visa tai pirkau ne tamstai, bet jai- paaiškino Zenonas vėl ramiai- aš tamstos, galima sakyti, net nepažįstu, o iš arčiau matau tik pirmą kartą.
- Na, bet gi pačiam turėtų būti viskas aišku, ką aš reiškiu tame reikale... Juk mes lyg tai išsiaiškinom?- painiojosi Adolis.
- Ne, pakol kas man niekas neaišku- staiga ryžtingai pasakė Zenonas- o jei bus aišku, aš nepasirengęs stovėti jums skersai kelio. Man tamstos pinigai nereikalingi, aš ir savo turiu užtektinai, o Stasikei man nieko negaila. Jei panorės, galės viską pasilaikyti atminimui, jeigu ne- tegu išmeta lauk. Čia jos reikalas, o dėl to,  katram ji priklauso, tegu nusprendžia ji pati. Šį kartą - jai tenka paskutinis žodis.
- Bet gi pats turi pasiimti tai, kas pačiam priklauso- suglumęs iš netikėtumo lemeno Adolis, nors dėl Stasikės žodžio jis neabejojo.
- Apie tai geriau nė nekalbėti daugiau, juk mes ne piemenys, nekelsim triukšmo - staiga pakėlė balsą Zenonas. – Jeigu tamsta man dar nors kartą priminsi apie pinigus, aš įsižeisiu.
- Bet po to, kai ji apsispręs, mes žinoma nesistengsim vienas kitam kenkti?- pradėdamas atsipeikėti paklausė Adolis.
- Tai būtų nedovanotina iš kiekvieno pusės.
- Tada žodis?
- Garbės žodis- atsakė vaikinas ir pakilo, bet jau prie durų stabtelėjo, staiga sugrįžo ir sviedė ant stalo blizgančią monetą:
-Čia už tamstos išlaidas, juk gėrėme abu.
   Iš arbatinės Adolis iššoko kaip iš pirties. Buvo raudonas ir sušilęs. Tiesa, jam pašėlusiai pavyko susitarti, bet jis niekaip negalėjo nusiraminti. Kas jį labiau paveikė, ar kad tiek pinigo liko kišenėje, ar Zenono išdidumas ?
- Paršo šmotas, kokį turtuolį vaizduoja , toli jam iki manęs– murmėjo Adolis, nors giliai širdyje jautė jam pagarbą. – Vaikinas ne pėsčias, bet kas iš to. Paikystė ir daugiau nieko, bet ji man išėjo į naudą. Tik klausimas, ko vertas jo garbės žodis? Kad taip būtų paėmęs pinigus, galima būtų jaustis užtikrintam, o dabar neramu ir gana.
    Prisiminęs viską nuo pradžios iki galo, Adolis pagaliau nusiramino. Atrodė, kad Zenonu galima pasitikėti.
  Parėjęs namo, jis tuoj pasiteiravo apie pietus. Išgėrus pasiutiškai norėjosi užvalgyti. Pas Erę ant staliuko paliko nebaigta gerti degtinė, neliestas užkandis ir blizgantis Zenono penklitis. Taip greitai viskas įvyko, kad neteko užkąsti, o čia merga dar nieko nepataisė pietums. Žinoma, nėra tetos, nėra ir tvarkos.
     Kiek dar kartų jis su ja kalbėjo, bet ji nenori nusileisti ir baigta. Kitą kartą lyg ir sutinka, bet žiūrėk ir vėl pasišiaušia. Išeina – ir nėr kelias dienas. Sugrįžta- lyg sukalbamesnė, pasisukios kokią dieną ir vėl nėra.
- Reikėtų pažiūrėti geriau, gal valkioja ką nors iš namų po truputį? Bet tuščia jos, visko neišvilks, liks ir man, užteks, svarbu, kad man taip sklandžiai išėjo su Zenonu – mąstė Adolis.
   Atsilaužęs dešros kamaroje, užkando sausai, užgėrė vandens ir išėjo į kiemą. Net nežinojo ką veikti. Apie kokį rimtą darbą negalėjo būti nė kalbos. Pastoviniavęs nuėjo į tvartą, paėmė šukas, nuvalė Kaštaną, nors ir taip jis blizgėjo. Įpylė arkliui avižų, atnešė vandens ir girdydamas jį nusprendė, kad geriau bus važiuoti dviračiu.   Niekam nekris į akis. Tada išsivarė iš klėties dviratį, išpešė saują pakulų, nušluostė visas dulkes ir pridžiuvusį purvą, patikrino padangas ir tokį iščiutnytą  ir paruoštą važiavimui paliko ant prieklėčio. Pavaikštinėjo šen, pavaikštinėjo ten, bet ką nors dirbti nekilo rankos. Čia tarnaitė pakvietė pietų.
   Bet gi dar pusė dienos iki sutems.
  Adoliui iš galvos neišeina, kaip jį sutiks Stasikė?
-  Nemažas tai joms bus siurprizas- mąstė jis. Įsivaizdavo Stasikės nustebusias džiaugsmingas akis ir pats jaudinosi. Jis prisiminė ir našlę, jos rimtą baltą veidą ir auksinį dantį. Ech, teta gali ir negrįžti, juk jis gaus net dvi moteriškes jaunas stiprias kaip kazokus.  Jei Stasikė ko nesugebės, tai Jormantienė galės šeimininkauti.. Nuo tokių ir panašių minčių jam buvo saldu ant širdies. Jis nutarė, kad visdėlto reikėtų padaryti nors truputį alaus, juk Sekminės. Ateis toks vargonininkas ir šiaip kas nors, na ir liudininkai. Tik nenusprendžia, ką į liudininkus prašyti. O gal net neskubėti Sekminėms su vestuvėmis? Gal iš vis atidėti vėlesniam laikui, gal dar pagalvoti, pasvarstyti, o po to gal  ir prideramai  pasiruošti? Bet vėl apsigalvojo – tepalieka dabar. Mažiau bus kalbų, apkalbų, teismų. Taip netikėtai tik žybt- ir dairysis visi ištįsusiom nosim.
  Vos sulaukė vakaro. Prietemiais jis jau dumia dviračiu gerai žinomu keliu, suka į paežerę, bet prieš įvažiuodamas į našlės kiemą dėl visa ko apsižvalgo. Geriau kad niekas jo nepastebėtų.  Užkišęs dviratį kiek galima toliau už malkinės, jis patraukė pirkutės link.
  - Tiek to, pasistengsiu kaip greičiau-nutarė, kai paėmė už durų rankenos .
Adolis  davė sau žodį, kad tuoj po to, kai tik liks šeimininku, nuvers šią bakūžę. Tegul niekas niekada nebeprimins jam, kiek turėjo pakelti nusižeminimo, nors čia beveik ir nesilankė.
skorena