Paskutinė ir pirma

Matai mano šypseną?
Paliesk ją.
Juk ji -trapi, trapesnių dalykų nebūna.
Na, galbūt laimė.
Sakai, jos nėra?
Ne, ji yra, tik ji tokia trapi trapi.
Lyg pirmoji snaigė.
Nors ji man panašesnė į paskutiniąją .
Nes nežinai, ar po jos bus kita.
O juk vis tiek bus kita. Ne šią, tai kitą žiemą..
Laukiu žiemos.
Kodėl man aiškini, kad ji jau prasidėjo?
Aš laukiu tos, kuri dar bus.
Ne tos, kuri jau praėjo.
Taip, aš žinau, kad viskas praeina.
Praeina, nesvarbu, ar lauki, ar ne.
Bet aš jos laukiu.
Laukiu laimės taip, kaip snaigių.
Kaip laukiu žiedlapių sniego po obelimis.
Kaip laukiu sniego tavo plaukuose,
kurio jau nebeišpurtysi,
kuris ženklins ne rudens pabaigą,
o nugyventus metus.
Taip, aš laukiu to sniego.
Ir lauksiu gerą pusšimtį metų.
Bet ką reiškia laikas, palyginus su laime?

[Dedikacija: Viktorui, kuris mane pakeitė ir vis dar keičia]

2004 11 18
Apytiksliai