raudoni dagiliai po kirviais boružes liūliuoja

miegokit jonvabalių našlės
jau naktis vėsi ugnelė
karštos aukso dulkės
te atstos vilnonę skarą

vai po ja ramiai alsuokit
senas pienas žemuogių žiemos
te nešaldo sapno šokio
virš sugižusios dienos

sparno klostėse gesinkit juoką
girdimą šviesos signalą
jau pamišo uostai. gęsta
jonvabalių šviesos. amen
Draugė