Gyvenimas –
Pragaras ar dangus?
Pakišęs koją,
Kai buvo man sunku,
Išplėšęs širdį
Iš jaunos krūtinės,
Atėmęs tai,
Kas aš esu.
Sutrypęs žodį žmogus,
Pavertęs nieku
Visus jausmus.
Tai kas gi tas
Gyvenimas?
Ar pragaras?
Ar dangus?

Iš naujo teks
Išmokti tai,
Ką aš mokėjau,
Ką pamiršau,
Iš naujo teks
Visus mylėti,
Nors žinau,
Kad bus sunku,
Kad gyvenimas –
Spygliai ir akmenys,
Sugriaunantys jausmus,
Bet aukotis tenka
Nors vieną kartą,
Jei nori turėti
Tikrus draugus.
Ir svarbiausia būti
Paprastu žmogum.

Žinau, žmogus –
Doras ir kilnus,
Bet tokia būti negaliu,
Galbūt nenoriu,
Nežinau...
Pasimečiau savy
Tarp didelių svajonių.

Aš noriu gerti
Iš gyvenimo taurės,
Ragauti kąsnio
Žemiškos gelmės,
Paliesti tylą,
Laikyti saujoj
Kraują aušros,
Išskleist sparnus
Ir skrieti vėjyje,
Užčiuopti orą
Savais delnais.
Išeiti iš pasaulio
Dar nenoriu,
Nors tas laikas
Kažkada ateis...

O iki tol – nuveikti
Daug ką
Aš turiu:
Išmokt mylėt save,
Gyvenimo vargus.
Galbūt tada,
Po daug daug metų,
Manęs lauks rankom
Išskėstom Dangus.
Įdės į saują
Džiaugsmo ašarą
Ir galiausiai pasakys –
Dabar esi žmogus...