Kartus trečiadienis slenka šalimais, o aš nespėju į autobusą. Nepatenku į pirmąsias gretas, ego iškamuotų klipatų gretas, niekas neįduoda į rankas baltos vėliavėlės, kad galėčiau mosuoti, suklupęs žirglioti, suradęs skylę tiesiu taikiniu kristi pragaran ir ten užlenkti kojas. Suriesti? Et, kad tik į mažesnę ypatą pavirsti arba niekuo nebūti! Ate ate...
Pramerkiu akis. Kažkas irzliai pakrato mano alkūnę.
- Juozai, imk kiaušą.
Jurgita... Nori prasmegti, o tau kiaušini kiša, rodo, va, prašau: „gyvenk“, kvaily, nes nieko kito tau nelieka! Aš ir gyvenčiau, jei būčiau Brazausku.
Brangioji užsijuosė raudonajį diržą, suprask: man mėnesinės. Keistas dalykas, ta raudonoji pusseserė mano žmonelę ėmė lankyti kelis kartus į mėnesį.

Bažnyčios varpas stipriais dūžiais varpo mano pagiringą galvą. Einu tai palėta, tai greitesniu žingsniu, siūbuodamas, šį kartą ne į dešinę-kairę, o pirmyn-atgal.
- Tik dėl tavęs, Jurgele, tik dėl tavęs. - murmu sau po nosimi, nors puikiai žinau, jog dėl motinos.
Pamatęs prieš akis kunigo povyzą, šypteliu. Maniau, jog dvasininkai su savo turbanom, ostijomis ar kokiais kitais velniais yra Dievo saugomos ypatėlės. Bent jie tuo tiki. O ši: suvargusi, it porą savaičių nekramčiusi, tris dienas negėrusi arba gėrusi mažu degtinę; ir toks nelaimingas, toks nelaimingas... Šypteliu nuo ausies ligi ausies, ir ši ironiškumo povyza, užsikirtus mimikos transformavimo sraigtams, pasilieka mano veiduos. Stoviu tarpdury išsišiepęs, nedrįstu žengti vidun, tuo labiau nesugebėčiau išeiti.
Pasisveikinu su tėvu. Suvargęs. Veikiausiai nebeišgeria... Ech, vis motinos įtaka, kaip ir mano Jurga, abi iš vieno molio drėbtos, gerai, jog atskiruose miesteliuose gyvename, nes šiaip, joms suėjus draugėn, su tėvuku galėtume statytis mauzoliejus. Ar bent jau jųjų paprašyti poros pliauskų karstukams susikalti...
- Kas neš ką tik prisikėlusį Kristų? - lyg atsipeikėjusį mane pasiekia kunigo džergždžiantis, nuslopintas balsas. Lyg ir balsas, o gal kažkas mažiau.
- Niekas?! - tik intonacija, nieko daugiau: nevilties, nustebimo jau seniai nėra. Pasitrinu rankas. Šąla.
- Jėzau... Nebėra kam panešt Kristaus... Pats neščiau, tačiau kas mišias skaitys?
Jis pasakė „skaitys“, o ne „perduos mums“ ar „sakys, kad išgirstume ir taptume šventomis avelėmis“. Užfiksavau. Viduriuose suurzgė mintis, jog Dievas mus vadina avimis. Koks įžūlumas!
- Va, tu, ūsuotas, ateik čia, prašyčiau - kunigas įsakmiai duria pilvočiui tiesiai į tarpuakį ir šis, suglumęs, ima Kristų tarp riebaluotų pirštų. Kelia viršun...
Negaliu patikėti. Suvaitoju, svirsteliu atgal, kažkas suburba „girtuokli, lauk iš Dievo namų“, aš kumšteliu atbulomis, nė neatsisuku. Prieš mane, su Kristumi rankose, skėryčiojasi skėrys Brazauskas!
Apsidairau aplinkui - visi ramūs, it alaviniai kareivėliai, išrikiuoti lygiomis gretomis spokso į šventąjį ūsorių ir negali atsidžiaugti apeigos gražumu.
- Taigi čia Brazius, ar girdi? - kumšteliu šalia stovinčiam žmogeliui.
- Ko tu čia dabar? Juk Brazauskas be ūsų, o jei ir būtų čia patsai ex žmogus, visi jį sukapotų savo snapais. - šnibžda man į veidą įraudęs vyriškis. Pajuntu „Šaltupio“ kvapą.
Bažnyčia išpuošta, prie durų pintinėje kiaušinių pridėta. „Kiekvienam po gyvenimą su Dievu. Nepamirškite įmesti pinigų į dėžutę“. Paskutinis sakinys išryškintas, riebiose raidėse įkalintas.
- Vaikine, tu neši kryžių.
Į mano alkūnę it replės įspinga mėsingi bažnyčios patarnautojo pirštai. Imu muistytis, prieštarauti, pirštai virsta adatomis, braunasi į mane, noriu klykti, pasijaučiu lyg Šėtonas, šlakstomas šventintu vandeniu...
Stoviu kampe, apvilktas suknele. Apeiginis skarmalas. Rankose plieninis kryžius, mano veide - mimikos išdaiga. Šypsausi it pašėlęs. Pakeliu akis aukštyn - lyg iš debesų, atšypsodama man atgal, žvelgia motina. Kokį jie bedievį išsirinko...
Nešu, klausau iš pašonės įsakymų, ką man daryti. Motina, įsimaišiusi į giedotojų gretas, ima aukščiausią natą, sužvinga iš giluminių džiaugsmo įsčių, rodos, visa bažnyčia prisigrūda palaimingų žodžių. Man darosi sunku kvėpuoti - kryžius sunkus. Prie jo prilipdytas plastikinis Kristaus atvaizdas, viena koja nuskelta, matau, tuoj ir ranka kris.
Ir kas mane čia nešė... Prisimenu: Jurgita. Žvilgteliu jos pusėn. Kur dingo raudonasis diržas?! Tai ženklas: namuose savotiškai švęsime Velykas. Iš kur toks gerumo pliūpsnis?
O aš žvairuoju į šalis. Man gėda prieš save. Ir pamiršau Brazių! Et, kad taip galėčiau su Prisikėlusiu Kristumi jį užmigdyti...
Apeigos baigtos, viskas lyg į savas vėžias stojasi. Šeima auksinėmis šypsenomis puošta, Jurga sukasi it vijurkas man aplink kojas, raitosi.
- Nešdamas kryžių atsiverčiau į Dievą. - netyčia šliūkšteliu žodžius laukan, it paplavas ant suklypusios tvoros tarpų.

Pamiršo Jurga, jog dažnai išgeriu, tėvai vėl ėmė siųsti pinigus, kaip ir ankščiau. Ant laiško, šalia adreso prirašo „telaimina tave Dievas“. Niekas nebepastebi mano klaidų, o miestelyje apie mane kalbant priduriama „o kas nepadaro klaidų...? „
Jaučiuosi išniekintas. O kaip kažin Brazauskas? Įsijungiu bet kurį kanalą, ir mano nekenčiamojo galva sukinėjasi į visas šalis, lyg visus savo šviesa aprėpdamas. Rankose kiaušinis, geltonai dažytas, bet aš matau - pašonė įskilusi. Šalimais Prisikėlęs Kristus, tačiau kažkodėl ne stovi, o paguldytas drybso. Šneka, vapa apie laimingą gyvenimą, o aš prisimenu apeigas, kurios man nė velnio nereikšmingos, kurios mane, paguldytą ant menčių, prikėlė it Kristų kitų akyse.

Geras žmogus tas Brazauskas. Jis tik situacijos auka. Kaip ir aš. Todėl einu išgerti. Ir tikiu, jog galbūt sutiksiu naujai mėgiamą personą.
„Tilviko“ užeigos kampe pamatau nusmurgusį kunigėlį iš Velykinių mišių. Įsispraudęs, lyg baikštus žvėris iš spąstų vėpso į liaudį. Prisėdu, sudaužiame stiklais, tylime.
- O čia tu tasai, kuris kryžių nešė? - žvilgtelėjęs mano pusėn taria nesutanuotas kunigpalaikis.
- O tu tasai, kuris skaitė mišias?
Linkteli. Vėl sudaužiame stiklais, vėl tylime, vėl suprantu Brazauską.
Aplinkybės, et, tos prakeiktos aplinkybės, paradoksų motinos...
Apgirtęs sumąstau, jog grįžęs liepsiu Jurgitai užsijuosti juodą diržą su raudonais taškeliais. Keičiame tradicijas ir neteisėtas machinacijas su makštimi.
„ Dieve, koks tas gyvenimas... „ - pagaunu save mąstantį ir mano rankos nusvyra.
- Tu mano geriausias draugas, kunigėl. - išlemenu, o aplink mane tamsa vis tirštėja ir tirštėja. It pasiutusi ar netekusi proto.