Adolis  dabar vaikšto apsiniaukęs lyg būtų pardavęs savo Lobinynę su visu gyvu ir negyvu inventoriumi. Dienomis jis paniuręs, ant visų piktas reikia ar nereikia. Kad užrėks kartais arba tyli ir visai nieko nešneka. Tik rūko išvien, naktimis gi vėl nemiega. Kada tik teta nubunda, girdi kaip jis kosti, braškinasi lovoje vartydamasis. Papiroso iš dantų nepaleidžia.
   Iš karto teta nelabai kreipė dėmesį. Kad taip mergina dūsautų, tai jau taip... O gi čia vyras, suaugęs stolnas vyras, o juo labiau Adolis, jokių klausinėjimų ir patarimų nemėgsta. Tesižino, bet ilgai nesulaukdama permainų, teiraujasi:
- Kas tau, vaikeli, gal sergi?
Kiek kartų klausė, tiek kartų jis jai nieko neatsakė tik ranka numojo. Neiškentė. Vieną kartą jis pats pasišaukė tetą į stanciją, norėdamas pasikalbėti.
- Žinai, teta, aš su tamsta turiu labai rimtai pasišnekėti – pasakė Adolis įleisdamas ją į kambarį ir uždarė duris.
  Nujausdama kažką ypatingo, teta atsisėdo už stalo ir giliai atsiduso.
- Matyt jau atvers vieną kartą širdį- galvojo ji. Kad tai širdies reikalas, ji neabejojo, bet bijojo, kad tiktai nebūtų  kas nors nepadoraus… Maža kaip atsitinka? Gal kur belakstydamas prisivirė košės? Gal kokia mergšė kabinasi? O Dieve saugok nuo tokios negarbės.
  Adolis priėjo prie stalo ir sustojo prieš ją. Ne iš karto pradėjo kalbėti. Truputį patylėjo, žiūrėdamas sau po kojomis, iš lėto susidėjo rankas už nugaros ir tik paskui, lyg sukaupęs visą drąsą, ryžtingai pakėlė galvą ir tarė:
-Žinai, teta, aš vedu.
Moteris lengviau atsikvėpė, net nusišypsojo.
- Matai ką reiškia padaryti toks žingsnis gyvenime. Net Adolis ir tas taip ilgai svarstė, taip pergyveno, kol pagaliau apsisprendė ir ryžosi- mąstė teta.
- Kad tu žinotum, Adoli, kaip aš dėl to džiaugiuosi- pasakė ji nuoširdžiai apsidžiaugusi. – Seniai jau Lobinių kiemui reikalinga jauna , patyrusi šeimininkė. Argi man tokiame ūkyje bešeimininkauti? Ūkis kaskart plečiasi, o aš senstu. Ach, jau seniai nebegaliu, tik iš paskutinės sveikatos tau padedu, taip kaip tikram savo vaikui.
- Dėkui tau teta, aš visą gyvenimą būsiu dėkingas, bet juk tu neketini pasitraukti? Pasiliksi juk čia po senovei, gyvensim visi drauge. Tamsta pamokysi, patarsi mums, man, jaunamartei.
Teta net susigraudino, šnirpštelėjo nosimi, nusibraukė ašarą.
-Ach, vaikeli, su mielu noru, tik kažin ar norės marti mano patarimų? Gal nenorės nei manęs pačios matyti, bet aš ir nesiruošiu painiotis jai po kojomis. Matysiu kaip. Jeigu bus žmoniška, tai man irgi būtų smagiau prie visų. Dar vaikelius padėčiau auginti, bet jeigu kaip, tai ne kokia bėda, turiu kur dingti.
- Tu ją gerai pažįsti, teta- staiga pasakė Adolis vis dar nežiūrėdamas jai į akis.
- Melanija?- paklausė dėl visko, nors buvo daugiau negu įsitikinusi, kad ne kas kitas, kaip tik ji.
  - O norėtum Melanijos?- netikėtai paklausė Adolis trumpai žvilgterėjęs iš po antakių.
- Na ant jos negalima nė pusės žodžio pasakyti. Mergina nebiedna, sumani, lipšni, sugeba šeimininkauti, taip pat nešpėtna ant veido, bet kad norėtum, galėtum gauti ir geresnę. Nors jau čia ne mano reikalas, ne man reikės gyventi, o tau. Aš tik sakau, kaip man atrodo.  Iš vis su Melanija, man matos, būtų galima sugyventi- pareiškė savo nuomonę teta.
- Vis dėlto tai ne Melanija- pasakė mįslingai Adolis ir nutilo.
  Nors teta ir nustebo, bet neišsidavė ir laukia, kas bus toliau. Per vieną minutę ji prisiminė visas merginas, kurios jai atrodė būtų tinkamos į marčias ir pabandė mintyse atspėti, kurią būtent iš jų Adolis sau išsirinko. Melanija, atvirai kalbant, buvo ne iš tų, kurios ji būtų labai norėjusi. Buvo kur kas labiau pageidautinų, bet kai jau tiek metų lankė ir vedžiojosi, teta jau tarytum buvo apsipratusi su ta mintim. Dabar viskas iš naujo. Ji laukė, kokį vardą ištars Adolis, kai neseniai paneigė kad tai Melanija.
- Jeigu ne ji, tai kuri nors kita, svarbu, kad tik būtų galima sugyventi- pasakė teta ir sukluso.
- Stasikė – perdėtai ramiai ir pabrėždamas ištarė Adolis. – Sališkės Jormantienės Stasikė- pridėjo dar jis, viską paaiškindamas iš karto, kad nebereikėtų tetai spėlioti ir klausinėti, o viskas būtų aišku iš vieno karto. Jam šiuo metu nesinorėjo , kad dar ir dar kartą būtų kartojamas jos vardas. – Juk tu ją gerai pažįsti, ar ne?
    Kas gi čia tokio, moteris norėjo išgirsti būsimos marčios vardą, na ir sužinojo. Bet kodėl teta staiga visa persimainė? Kaip nebe tas žmogus? Atrodė, kad valandėlę ji neteko žado. Ji tiesiog nesuvokė Adolio žodžių, viskas paskendo lyg migloje. Ji nenorėjo tikėti nei savo ausimis, nei savo protu. Norėjo dar daug ko klausti, teirautis, tačiau neturėjo jėgų. Ji viską skaudžiai suprato. Nukreipė akis į langą, pasižiūrėjo nieko nematydama ir staiga su viltimi atsisuko į Adolį.
- Oi Adoli, tu turbūt sugalvojai iš manęs pasijuokti?
- Ne teta. Dievaži ne. Aš netgi niekam neleisčiau iš tamstos juoktis.
- Vis dėlto aš nieko nesuprantu. Neišneša mano galva. Gal aš ne taip supratau, Adoli?
- Ne, kodėl? Tamsta viską supratai. Ko čia nesuprasti? Tiktai tamsta nenori tikėti ir tiek.
- Žinai, Adoli, man tiesiog galva susisuko. Tu toks vyras, toks vyras, na žodžiu nėr kito tokio visoj parapijoj. O Viešpatie! Kas galėjo pagalvoti, kad šitai tau ateis į galvą? Juk ji piemenė, beveik vaikas, na argi ji tau? Tai stačiai apsijuokimas. Na kaipgi aš gyvensiu su ja, kaip tarsiuos? Rokuosiuos?  Juk aš buvau pasiruošusi visą gaspadinystę , visą turtą atiduoti į patikimas rankas, o čia... Tiesiog negirdėta. Ką pagalvos žmonės, giminės?  Ateidama į tokį ūkį marti turi būti šio to verta. Norėdama šeimininkauti, turi prisidėti nors kokia dalim. Pagaliau kad ir be pasogos, bet iš garbingų namų, gero vardo. Dabar gi štai kam atitenka tiek metų kauptas turtas. Kiek mano pačios čia įdėta. Oi, Adoli, nesityčiok tu iš manęs senos.
- Teta, aš anaiptol nesityčioju iš tamstos. Juk argi aš nebūčiau galėjęs ir be tamstos žinios, nieko neklausdamas nei nesitardamas viską padaryti? Tamsta man ne motina , nei į mane nei į mano turtą jokių teisių neturi, aš pats čia vienas šeimininkas. Betgi aš , svarbiausiam savo gyvenime įvykyje norėjau pasitarti su tamsta. Kaip tik dėl to, kad jus gerbiu.
- Ar aš ne motina???- staiga visa užraudo iki pat širdies gelmių įsižeidusi moteris. – Mažutėlis ant mano rankų užaugai, visą gyvenimą sveikatą dėjau. Ir mano žemės pajamomis tiek metų naudojaisi, niekuo nesiskaičiau, nei reikalavau, o dabar štai- parsitemps piemenę, ubagę ant viso gero. Ach, kad išgirstų dabar tavo motina, neapsidžiaugtų ir ji.
- Jeigu , tamsta, teta jauti kokią skriaudą, aš už viską galiu atsilyginti, čia jau kitas reikalas- pasipūtė Adolis.
- Ar atsilyginti? – iš naujo šokosi teta. – Kas man atlygins už tas nemiegotas naktis, už tuos vystyklus, kuriuos mazgojau, už visą rūpestį ir vargą per tiek metelių? Ar manai, kad taip paprasta užauginti svetimą vaiką?  Ach, dėkui , atsilyginai man, nėra ko sakyti, už viską su kaupu atsilyginai, nieko man daugiau nė nereikia.
- Teta,- vėl švelniai ištarė Adolis. – Aš visai nenoriu jūsų užgauti, bet vis dėlto aš savo žodžio nemainysiu. Juk tu gerai žinai mano charakterį? Pasakyta- padaryta.  Kai tik aš paaugau ir pradėjau savarankiškai tvarkytis, aš viską darydavau, kaip pats sugalvodavau ir man sekėsi. Aš manau, kad ir dabar neapsivilsiu.
- Ne, Adoli, nieko nebus. Aš nepritarsiu. Motinos vardu nepritarsiu ir nesutiksiu, o jeigu tu manęs nepaisysi, aš iš tos dienos išeisiu ant savo valako. Kol mirsiu kojos prie jūsų nekelsiu, visą gyvenimą. O žemę pirmam pasitaikiusiam ubagui aprašysiu, tik ne tau.
- Būtų visai protinga, bet gi jūs paliksit žemę klebonui- irzliai nusijuokė Adolis. – Bet čia jau tamstos reikalas.
  - Na jau šito per daug- pakilo teta. – Gal tu manai, kad aš juokauju? Dievaži, kaip sakiau, taip ir padarysiu, neliksiu čia, neperneš mano nervai tokios gėdos. Už šitą visą kiek per tuos metus naudojaisi mano žeme, atstatysi man trobas, duosi porą arklių, tris karves, nupenėtą paršą, dar pakinktus ir kitus reikiamus padargus. Nepražūsiu dar, versiuos, nemažai ir čia vargau, bet mano žemės tu jau nebematysi...
- O aš tik braukšt, ir atperku iš Paucienių sodybą, tegu čia tik pusė žemės, bet man kur kas parankiau, čia pašonėje. Aš jau beveik susitaręs esu- pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto Adolis.
- Žinokis, pirkis. Mokėk kalnus pinigų, kai tuo tarpu už dyką galėjai turėti. Dar ir į Ameriką parašysiu, kad nesiųstų.
- Man ta Amerika kaip šuniui penkta koja. Su skudurais terliotis ne vyrų darbas, o dolerių vis rečiau beparodo. Apsieisiu.
- O Viešpatie, koks apsėdimas- visai į neviltį puolė senoji. – Ar auginti nemokėjau, ar mažai meldžiausi? Gal prie motinos ir nebūtų taip atsitikę? Kaip aš prieš Dievą atsakysiu?  Bet gi ar aš kalta, argi aš nenorėjau? Iš kokios gražios gerbiamos familijos galima buvo parsivesti kad ir tą pačią Melaniją? Bet gi ar girdėjai, tavoji išteka? Sekmadienį paskutiniai užsakai arba aš visai proto netekau?
- Sekmadienį paskutiniai užsakai, o Sekminėms vestuvės- tik šyptelėjo Adolis akimis, iššaukiamai pasitempdamas.
- Kaip? Ką? Su kuo vestuvės? Apie kokią Stasikę tu šneki ant galo? Aš jau visai nieko nebesusigaudau .
- Apie kokią daugiau? O vestuvės aišku su manimi, jeigu jau vieną kartą aš nusprendžiau- atimdamas iš tetos paskutinę viltį išdrožė Adolis.
- Oi, Adoli, dėl Dievo meilės, ką tu esi sugalvojęs? Nestatyk savęs pajuokai, nekelk skandalo. Ir jau mergaitei nedrumsk ramybės. Turi sau vaikiną, tegu jai padeda Dievas. Kaip gi pagaliau bus su Melanija?
- O kodėl tamsta nepaklausi, kas bus su manim?
- Ne, vis tiek nieko nebus- vėl iš naujo užsidegė teta- aš nesutiksiu, o be mano palaiminimo ir klebonas neduos šliūbo.
- Na, mus palaimins Jormantienė, jeigu tai iš tikro yra reikalinga- nenusigando Adolis.
- O, dangau,- vaitojo moteris- tikra šiderstva, tai bent vestuvės, be sutikimo, be savųjų palaiminimo. Nepadės tau Dievas, paminėsi mano žodį.
- Kiek man rūpi jūsų palaiminimas, tiek ir prakeikimas, nors tokią valandą nevertėtų linkėti blogą. Pagaliau nusispjaut man ant visko.
Įsižeidusi iki pat paširdžių, vos tramdydama ašaras  senoji žengė žingsnį prie durų.
- Žinokis, žinokis- tarė greičiau maldaudama negu grąsindama. – Jeigu aš tau nieko nereiškiu, kam tada pasišaukei ir visą tai man kalbi? Aš patariu, kaip geriau, o tu iš manęs tik juokiesi. Tik dabar aš pamačiau ir supratau, kiek aš tau teverta esu, o auginau kaip tikrą savo vaiką, laukiau, tikėjausi. Aš nieko blogo tau nelinkiu, tiktai iš patyrimo žinau kaip bus. Gailėsies kada, bet bus jau po laiko- nebeištvėrusi moteris apsipylė ašaromis ir skubiai žengė prie durų. Adolis jai pastojo kelią.
-  Palauk, teta, dar neišeik- kaip mokėdamas švelniau paprašė Adolis. – Mes dar nieko nepasišnekėjome, tik apsibarėm ir tiek. Aš dar norėjau prašyti jūsų vieno dalyko, bet mes pirmiau susitaikykim ir nebesipykim. Aš įsikarščiavęs nė nepamačiau kaip pasakiau ką neprideramo ir už tai atsiprašau. Bet, teta, mano mieloji , geroji teta aš žodžio nemainysiu. Dar kartą kartoju, argi mes dėl to turime pyktis? Tiek metų išgyvenome, man tamsta kaip tikra motina, tas tiesa, motina ir gana. Kitokios aš nežinau, neprisimenu ir net neįsivaizduoju už tai ir kalbu drąsiai, kas guli ant širdies. Tu žinai, koks aš stačiokas ir užsispyręs, bet aš tamstą gerbiu ir pasitikiu. Juk tu nenorėsi man kenkti? Tau gal tikrai nepatinka, bet aš manau kad nedarysi nieko, kad mus išskirtumei? Mano motina, jei tik ji būtų gyva, tikriausiai to nedarytų.
- Vis dėlto tu, Adoli, labai ir labai apsirinki- apsiraminusi vis kartojo senoji.
- Na kodėl, teta? Iš tikrųjų, pakalbėkim vieną kartą nuo širdies. Kodėl, ar tik dėl to, kad imu neturtingą?
- Bet gi tai dar visai piemenė tebėra, tai viena.
- Daugiau?
- Neišprususi, grytelninkė ir tiek... Paimdamas kurią iš turtingų namų, garbingos šeimos, padorią merginą, nors nepadarytum negarbės nei sau, nei visai mūsų giminei. Kad ir Pivonių Morta- iš kokios plačios ir garbingos giminės
  -O ar ne plati ir ne garbinga mūsų giminė?
- Vaikų vaikai turėtų kuo didžiuotis. Tokia pavardė, o kokia motinos tėviškė. Tai jau beveik dvaras.
- Kokia bebūtų motina, vaikai gaus tik savo tėvo pavardę.
- Ant galo, juk tai viena gėda. Tokių vestuvių dar nebuvo. Tokios ubagės dar niekas iki šiol neparvedė... Kur tu su ja pasirodysi? Praeis užsispyrimas, pats neapsikęsi.
-Bet gi tai bus pati gražiausia bobikė mūsų plačioj ir garbingoj giminėj, velniai rautų- užgniaužęs bekylantį pyktį juokėsi Adolis. – Su ja man niekur nebus gėda pasirodyti. Ji visai nekvaila, linksma ir daugiau nei kuri kita save gerbianti mergina. Jei nori žinoti, per šią vasarą aš su ja aplankysiu visus artimuosius ir tolimuosius gimines. Tegu visi pamato ją, pažįsta ir negalvoja apie ją blogai, o jeigu kas po to dar turės noro prie jos kibti, tai bus tik iš pavydo mudviem.
- Bet negi tu, būdamas toks vyras kaip uosis visų merginų slapta svajonė, negi tu negalėtumei rasti taip pat, net dar gražesnės  ir iš padorios šeimos?- nenusileido teta. –Nė viena nesitolintų nuo tavęs. Nuvažiuok , apsilankyk, apsidairyk plačiau. Ach, vis į tą Salą... Aš maniau, kad dėl  Melanijos, bet gi čia pas tą našlės pusmergę. Per ją nė po svietą neapsižvalgei. Ne kitaip, kaip uždavė kokios tručiznos.. Vis tiek ne geruoju, kaip nori taip sakyk.
- Matyt, kad mes su tamsta vis tiek nesusitarsim  - vėl apsiniaukė Adolis.
- Kodėl ne, Adoli, vaikeli. Kodėl nesusitarsim? Imk jei nori Pivonių Mortelę, Mednių Renią, Galulaukių Zosikę, kad ir Melaniją. Tuojau aprašau savo žemę, atiduodu sukauptus auksinius. Kiek čia man bepaliko gyventi? Duosit kambarėlį, pavalgyti. Čia pat bažnytėlė, pasimelsiu, kad Dievas laimintų jūsų gyvenimą, duotų sveikatą. Mirsiu rami visą turtą ir tave į tinkamas rankas atidavusi.
- Ne tokio aš tikėjausi iš tamstos patarimo- ištarė prislėgtas Adolis. – Jeigu tamsta man nenori ir negali padėti, prašysiu nors netrukdyti man. Leiskit man daryti taip, kaip aš noriu. Jūs nesikiškit į mano reikalus. Aš nieko nepažiūrėsiu ir vis tiek pastatysiu ant savo..
  Moteris nusigrįžo, prisidengė nosine akis ir , kai pagaliau susitramdžiusi skubiai žengė prie durų norėdama išeiti, Adolis dar kartą ją sulaikė.
-Dar vienas žodis, teta- greitai, bet griežtai ištarė jis. – Jeigu jūs su savo nuomone ir nusistatymu liekat mano namuose ir toliau, aš prašau ir reikalauju, kad nė vieno blogo žodžio jai, neparodyti, kad nepatinka. Pirmą dieną Sekminių ji bus čia.
Piktai trenkusi durimis teta bėgte išbėgo iš kambario. Adolis likęs vienas mąstė: - Dar sugalvos, ko gero nulėkti į Salą ir sukelti  triukšmą... Bet kol jai ateis į galvą taip padaryti, jis pakalbės su ja dar ir dar kartą. Svarbu pradžia padaryta. Tegu po truputį pratinasi prie tos minties. Pagaliau viskas bus daug maž paruošta...