Dabar jau sunku pasakyti, kas ir kodėl istorikui Mikui Barzdelei paskyrė sunkų kryžių – parašyti naują Lietuvos istorijos vadovėlį. Patį naujausią ir patį teisingiausią (reliatyviai, žinoma), kur tauta pasirodytų visu savo grožiu. Ištisus metus Mikas neišlindo iš skaityklų ir archyvų, beveik įsigijo alergiją popieriui. Nepaisydamas savo garbaus amžiaus, jis šliaužiojo paskui archeologus, kurie vis dar tebeieškojo senosios Lietuvos sostinės, karstėsi po bažnyčių palėpes, landžiojo po rūsius. Žodžiu, dirbo žmogus iš peties. Sąžiningai bandė garbingą tautos praeitį vaizduoti. Vadovėlio kūryba ėjo kaip sviestu patepta, kol nereikėjo rašyti skyriaus apie XX a. pabaigos laikotarpį, pradedant … metų vasara. Daug naujų raukšlių atsirado garbingojo Miko kaktoje, kol jis sugalvojo antraštę. Skyrių Mikas nutarė pradėti išanalizuodamas tą vasarą. Nes tai buvo neįprasta, bananų valgymo vasara. Jie (bananai) buvo visur: stotyse, aikštėse, gatvėse, prie tualetų, policijoje (nemokamai). Gal nuo intensyvaus jų vartojimo, o gal dėl nežmoniškos sausros kai kurių tautiečių smegenyse įvyko negrįžtami pakitimai, ėmė atsirasti genialios mintys. Nors vasara – tingus laikotarpis, bet lyg iš gausybės rago pasipylė pasiūlymai, kaip išbristi iš ekonominės balos. Va tada savaitraštis „Pirmadienis“ ir mestelėjo mintelę (ne bombelę, ne!), kad reikia karūnuotos asmenybės, kokio nors Mindaugo II–ojo. Mintis visiems patiko. Tada ir prasidėjo...(po tų neramumų, minėtajam savaitarščiui, deja, atėjo liūdnos dienos. Jis greit ne tik bankrutavo, bet netgi tapo visiškai užmirštas). Skaitydamas tuometinę spaudą, Mikas suprato, kad sukruto visi klubai, partijos, partijukės, pozicijos ir opozicijos, Vytautų klubas pareiškė, kad būsimo karaliaus vardas bus tik Vytautas. Buvo Vytautas Didysis, dabar gali būti Vytautas Riebusis, Vytautas Gudrusis ir t.t. Barzdotųjų partija bandė papildyti monarcho portretą. Jis būtinai turėtų būti su barzda. Nebūtinai su tokia, kaip Šustausko, užteks kaip V.Landsbergio ir kitų. Mat visi senovės lietuviai buvo barzdoti, kunigaikščiai tuo labiau (kai kurie net buvo raguoti). Jiems į atlapus kibo plikšių partija. Jie teigė, kad niekur dar neįrodyta, kokios tos barzdos buvusios, ir ar iš viso jos augusios. Senovės lietuviai skutę ir galvas, ir barzdas. Tai liudijo ir archeologų radiniai – pora akmeninių skustuvų (panašių į indėnų tomahaukus skalpams nuimti) bei liaudies patarlė: „Bepigu plikam peštis su gauruotu“. Plikšiai surengė porą piketų prie Seimo rūmų, kurių metu jie skandavo: „Barzda –gėda“ ir pan. Tada barzdočiai pasitelkė į pagalbą megztųjų berečių batalioną(jos, tur būt, amžinai gyvuos), įvyko keletas normalių riaušių, kurių rezultatų spauda neaprašė. Mat riaušės tais laikais buvo labai įprastas reiškinys, todėl niekas ir nesistebėjo. Laikraščiuose netgi būdavo tokių skelbimų: „Tą ir tą dieną ten ir ten vyks riaušės. Plieksis tas ir tas su tuo ir tuo. Norinčius dalyvauti prašome atsinešti supuvusių kiaušinių.“ Neaišku, kaip būtų pasibaigusi plikšių ir barzdočių kova, jei vandens nebūtų pradėjusios drumsti feministės.
Jos užsispyrusiai tvirtino, kad ne kunigaikščiai, o jų žmonos valdė Lietuvą ir todėl reikėtų ne karaliaus, bet karalienės. Feministės pasirodė labai atkaklios. Jos surengė didelę badavimo akciją. Badavo kelias dienas prie Seimo (ką veikė naktimis, to meto spauda nerašo). Atrodo, kad į feminisčių pusę perėjo dalis megztųjų berečių.Dantis šiepė išbadėję pedagogai bei kiti kultūros sričių darbuotojai. Plikšių ir barzdočių kova kažkaip nublanko. Visur buvo ginčijamasi, kas geriau: jis ar ji? Pablogėjo kriminogeninė situacija, padaugėjo žmogžudysčių bei įvairių sužalojimų šeimyninių barnių metu. Laikraštyje „Akistata“ Mikas rado straipsnelį, kad N rajone, Vilkolakių kaime, per stebuklą išlikusioje bendrovėje, keletas įtūžusių melžėjų apkūlė bei apdraskė girtą mechanizatorių, kuris skelbėsi esąs karaliumi.
Pilietis N iš devinto aukšto išmetė savo uošvę, per daug karaliavusią namuose.
Rokiškio psichiatrinėje apsireiškė 4 Vytautai, Naujosios Vilnios – 5 Mindaugai, o Žiegždriuose vienas Žygimantas (neaišku, ar Augustas, ar Senasis). Savaitraštis „Pirmadienis“ dejavo, kad vis sunkiau susitvarko su savo sekretore, kuri irgi pajuto savo gyslose karališką kraują. Gal būt ji ir buvo kalta dėl šio šaunaus laikraščio bankroto...
Jausdami pralaimėjimą, plikšiai su barzdočiais paskelbė paliaubas ir laikinai suvienijo jėgas. Matydamos jų stiprias pozicijas, feministės pasidarė atsargesnės. Galų gale buvo nuspręsta pasiklausti tautos nuomonės: surengti referendumą, kuris įvyko … m. Deja, balsai pasiskirstė apylygiai ir pasidarė aišku, kad tautai reikia ir karaliaus, ir karalienės (bei karalaičių – ateityje). Ir tada visi vėl ėmė sukti galvą: iš kurgi juos paimti. Tuo atokvėpiu, kai tautos galvos mąstė, ėmė bruzdėti visokios tamsios jėgos. Saugumas darbavosi rankoves atsiraitęs. Buvo išaiškinta pora karinių perversmų, taip pat pogrindinė Kombinžiro partija. Jų tikslas buvo įvesti šalyje karinę diktatūrą, užgniaužiant bet kokias mintis apie protingą monarchiją. Korupcijos skandalų, kurie Lietuvą krėtė visais laikais istorikas net ir nebeminėjo, ir taip buvo aišku, kad jų, kaip ir visada, buvo gausu.
Patyliukais krebždėjo ir rojalistai–internacionalistai. Jie nusprendė, kad geriausi vadovai – iš užjūrio.
Nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai. Štai estų rojalistai norėjo pasikviesti Edvardą iš Didžiosios Britanijos. Negalima atsilikti. Mūsiškiai peržiūrėjo visas karališkąsias asmenybes ir apsistojo prie mambutu genties karaliaus Niam–Niam–Čiau. Ši asmenybė turėjo istorinius ryšius su Lietuva. Niam–Niam–Čiau proproprobobutė buvo Petro Didžiojo Negro žindyvė. Na, o kas nežino cerkvės Vilniuje, kur buvo pakrikštytas tas negras.
Kaip vėliau išsiaiškino mūsų saugumas su Interpolo pagalba, mambutu gentis pasijuto labai pagerbta ir pažadėjo karalių išmainyti į 3 km karolių. Nežinomais kanalais buvo aptartas karaliaus kontrabandinis eksportavimas į Lietuvą. Karalius turėjo būti paslėptas didelėje bananų siuntoje. Deja, bananų siunta buvo sulaikyta, neiškrauta, jie ėmė pūti, karalius – viduriuoti. Taip ir išlindo yla iš maišo.
Tuo metu tautos vadų mąstymo, o kartu ir ramaus atokvėpio metas baigėsi. Nutarta Lietuvą padalyti į zonas pagal etnografinius požymius ir išrinkti karališką porą. Būsimieji karalius ir karalienė turi būti nevedę (suspės vėliau). Buvo nustatytas ir amžiaus cenzas. Vyrams nuo 25 iki 70 m., moterims – nuo 20 iki 40 m. Žinoma ir daug kitokių smulkmenų. Rinkimų laikotarpiu labai suklestėjo įvairūs menai. Kiek oratorijų būsimiesiems karaliams sukurta! Kiek praeities didžiavyrių skulptūrų prilipdyta. Nepereisi gatvės ar aikštės, neatsitrenkęs į kokį Kęstutį ar Mindaugą! Karvinės saloje, šalia medinės skulptūros Vytautui Didžiajam, išdygo dar bent 4 panašios, ir ši sala tapo panaši į Velykų salą.Ką jau ir bekalbėti apie Valdovų Rūmų statybą...
O rinkimai tęsėsi. Greičiausiai savo kandidatus išsirinko žemaičiai. Telšiuose išsišaudė pusė mafijos gaujų, bet kandidatai buvo išrinkti. Sunkiau sekėsi Aukštaitijoje. Čia, kaip rašo to meto spauda, rinkimai vyko labai audringai. Eilinį kartą buvo apgriautas „Nevėžio“ viešbutis, susprogo pora bankų. Nepaisant visų panevėžiečių pastangų, kandidatais į karalių ir karalienę tapo kauniečiai. Dzūkijoje karališkos poros rinkimai vyko vangiai, nes visi tuo metu grybavo ir dainavo dainelę: „\"Aš esu dzūkas, girių karalius...“ Vilniaus kraštas išvis atsisakė nuo rinkimų ir paskelbė, kad jiems tas pat, kas valdys Lietuvą, nes ji anksčiau ar vėliau bus prijungta prie Lenkijos. Įtartinai ramu buvo Suvalkijoje. Suvalkiečiai stebėjo ir laukė. Žinia, kur du pešasi, trečias laimi. Taigi pasibaigus visiems rinkimų turams, Lietuva turėjo pasirinkti vieną iš dviejų karalių ir vieną iš dviejų karalienių. Tai ir buvo pilietinio karo tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos pradžia...
Mikas Barzdelė atspausdino šį sakinį ir giliai susimąstė. Jau geras dešimtmetis, o vis dar neblėsta karo židiniai. Kaune ar Panevėžy nebandyk pažemaičiuoti, o Telšiuose už literatūrinę kalbą iškart galvon gausi. Ir partijų beveik nebėra. Vien aukštaičiai, žemaičiai ir kiti. Net Didžiojo Reketo Kunigaikštis nieko negali padaryti. Tokie dabar laikai. Beveik kaip senovės Lietuvoj.