Idealizmas

Guzas ant kaktos – mergaitė šypsosi iki ausų,
Šįvakar gaus, ko norėjus.
Purpurine šviesa atsispindi troškimai,
Puikus juk tas gyvenimas,
Laipsniais matuojamas.
Šiandien penkiasdešimt laipsnių į kairę,
Ryt grįžtam šešis žingsnius į dešinę,
Pakasam po obelim, žiū – gal koks lobis?
Pasiklysta mergaitė aritmetikoj,
Kažkur tarp penkių ir keturiasdešimties,
Niekaip nesupranta, ko ta miegančioji ėmė
Šiandien ir atsikėlė?
Balti žirgai vaidenas. – Vandens!
Kiekvieną rytą saulė vis ankščiau pakyla,
Mergaitė sėdi Vingio parke, grožisi spalvom,
Juk kokių tik saulėtekių ji nemačius,
Sako, būna ir žalių, jei mėtų įmaišai.
Eksperimentais pakvipo nuo pačio ryto.
Staiga atsklinda juokas, paika ir susivėlusi
Žmogysta krypuoja tyliai ir lengvai,
Lyg debesėlis plaukia, ko tai link mergaitės.
Kokio velnio... ima ir bučiuoja!
Ir vėl tos klaidos matematinės.
Išlindo vienas, du, penki, oi – trys,
Nesuskaičiuojama galybė!
Ir visi tik juokias, prisiminimais dalijasi,
Juk sako, ji gera, net ir labai gera,
Kai nieko nebejaučia. Tik paskaičiuoti reikia
Tiek ir nemažai – pradžioj vis po penkis,
O vėliau ir keturiasdešimt ant žaidimo stalo
Statant išlošt tikimybė kaip du prie vieno.
Skaičiai, skaičiai, skaičiai. Devyni.
Ir užteko mergaitei – kojas į viršų ir niekas
Nematė, neberegėjo. Nei tai į humanitarinius,
Nei į dangaus mokslus išėjo.
Izabelė Terhoven