Mes visi pilni meilės be galo,
Lyg dangaus, lyg to keisto troškimo,
Eit į tolį, kur laikas užšalo,
Ir klausytis, kaip žingsniai nurimo

Ir tik mes nepaliaujamai virpam –
Vis dar einam, nors liekam stovėti,
Vis dar augam, nors nieko nežinom,
Vis dar tylim, nes norim kalbėti

Ir tik stebim gyvenimo sapną,
Pilstom saujomis įvykių vėją
Ir nebijom prieit sielos kraštą –
Amžinybės krantai susilieję...

2008 01 26