S
- Neringa, eikš, padėk man...– Vėl girdžiu irzlų tėvo balsą. Po to, kai susilaužė koją, visai negaliu jo pakęsti – išnaudoja visus namiškius. Daugiausiai, žinoma, tenka man – „atnešk tą, paduok aną, palaikyk šitą „ ir taip toliau... Abejingai prieinu prie tėvo ir padedu jam atsistoti. Kaip ir kiekvieną vakarą teks jį nuvesti į „žaidimų kambarį“, kaip pats sako. Striptizo baras. Švelniai pasakyta – puikiai žinau, kokios ten orgijos vyksta.
- Neringa!
Visą kelią tėvas bamba neaiškias nesąmones. Dabar jau net nebesiklausau, ką... Tikriausiai nė pats nežino...
- Palauksi manęs čia? Tėtukas greitai...- Kaip visad lyg ir bando teisintis – matai, vaikams čia negalima – rodo į didžiulę mirksinčią raudoną raidę S ir prierašą po ja – „Tik suaugusiems“. Lauksiu jo. Reikia laukti, kitaip eilinį kartą jis mane muš ir mokykloje auklėtojai teks meluoti, kad nusiritau nuo laiptų.
Su pasibjaurėjimu žvilgsniu palydžiu tėvą ir iškart tenka atšokti toliau – girtas senis, traukdamas kažkokią nešvankią dainušką, išsiveržia pro šalimais esančias duris – kas per kvailystė – vienos durys įėjimui, kitos – išėjimui. Kresteliu ant apskretusio suoliuko, esančio kitoje gatvės pusėje priešais „barą“. Pro šalį einanti močiutė numeta man keletą centų. Paimu. Nereikia man sėdėti gatvėje ir prašyti išmaldos, bet negi atsisakysiu to, ką gyvenimas pateikia ant lėkštutės – juk tai taip retai būna...
- Labas, pupa, galiu pritūpt? – kažkoks neaiškus tipas su buteliu rankoje pučia man į veidą bjaurų burnos dvoką. Tyliu.- ko nekalbi? Nepatinku, ar ką? Geresnio reik?- bičas pradeda juoktis.
- Labai sąmojinga.- Tariu.
- Ką? Ko čia burbi? Tau leidau kalbėt?- Tipelis pasitaikė agresyvus- Pasisekė tau, kad reikalų turiu – plunksnas nupešiočiau... – Apsisuka ir nueina... Į tą patį „barą“.
Netyčia koja užkliudau butelį, besimėtantį ant žemės. Pažiūrėjusi žemyn, po kojomis pamatau daugybę cigarečių nuorūkų ir saulėgrąžų lukštų. Šlykštu. Žmonės patys viską bjauroja. Kaip pasakė mano klasiokas – valytojoms darbo reikia padaryt, kad pinigų veltui negautų. Iškreiptas ir prigijęs lietuvio bruožas. O gal ir neiškreiptas. Gal mes iš tikrųjų linkime savo kaimynams tik blogo? Pažiūrėjus į aplinkinius, atrodo, kad tai – tiesa...
- Ei, mergaite, galima prie tavęs prisėst?- Senukas. Nors ir girtas, neatrodo piktybiškai – pasislenku.- O tu buvai kada nors tam bare?- buteliu parodo į ištvirkėlių buveinę – aš tai buvau... Kai jaunas buvau... Tada ten gražiau buvo. Sužadindavo... aistras, taip sakant,- sučepsi – o dabar nežinau, kas ten daros... Jokios paslapties... neįdomu. Fu.- senukas gurkšteli iš butelio. Jam, atrodo, mano nuomonė nerūpi – džiaugiasi klausytoją radęs.- O tu matai tą raidę? Ten S, ane? Anksčiau labai tikrindavo, ar suaugęs, ar ne...
- Pagal pasą?- Klausiu.
- Ką? Ne... Taigi ir taip matos. Mažiukų neleisdavo ir moteris tik su vyrais, o dabar – pažiūrėk – rodo į du paauglius, išeinančius iš „baro“- kur jaunimas pasisemia gyvenimo patirties. Ai gi tu pati dar vaikelis... Gerai... Einu aš, malonu pašnekėt buvo – dramatiškai kilsteli kepurę ir nueina.
Sakoma, girti šneka tiesą... Ne visad tuo tikiu, bet šįkart paprieštaraut neįmanoma. Kokia paradoksali ta iškaba – „tik suaugusiems“. Pažiūrėjus į už kampo vemiantį storulį ar mano tėvą, imu galvoti, kad kai kurie taip ir nesuauga – juk suaugęs prisiima atsakomybę už savo veiksmus, o šitie...
Stojuosi ir einu pasiimti tėvo – matau, šiaip taip atklibinkščiuoja. Suurzgia kažką panašaus į „Nahrr“...- bando pasakyti mano vardą . Vėl prisilakė, paršas. Vedu namo. Tiksliau, tempiu, nes pats nebepaeina...
- Tu mamai nesakyk, kur buvau – vos apverčia liežuvį – nieko čia blogo, bet jai nereikia visko žinoti...
- Gerai gerai...- gavęs pažadą vėl sminga... Pusiau miegantį nutempiu iki atrakciono – plastmasinio arkliuko, kuris pradeda suptis, įmetus monetą į automatą, esantį jo galvoje. Tėvas kažką sumykia, arkliukui pradėjus judėti ir apsivemia. Apsisuku ir nueinu. Nežinau, kur... Jaučiu, pasielgusi teisingai... Akyse tebestovi iškaba virš arkliuko „TIK VAIKAMS“. Ten tokiems kaip mano tėvas ir vieta...