Kaliausė nusimovė skrybėlę, nusišluostė nuo kaktos lipnų prakaitą ir, atsisveikinusi su diena, užsimerkė. Saulė, jai dėkodama už būtį, padovanojo raudoną saulėlydį, tačiau kaliausė per greitai užmigo ir nespėjo pasakyti ačiū. Ji sapnavo, kad jos šiaudinį kūną pakeičia mėsa ir kaulai, kad jos viduje yra ne vien tik dulkės, bet ir kraujas teka. Ji sapavo ir šypsojosi, bet pabudo nuo to paties košmaro, kaip ir kas naktį. Nuo sapno, kad ji dega. Mato žalią žiebtuvėlį ir tris pamišėliškas akių poras tamsoje. O po to – liepsnas ir kančias. Ir pabunda. Visą naktį prasiblaško negalėdama užmigti ir laukdama savo vienintelės draugės. Išaušus rytui, ji gailisi savęs ir nuo to jaučiasi pavargusi. Ji rėkia ant varnų ir vėjo, kodėl ją šitaip nutaršė. O kadaise buvo graži dama , ją gerbė netgi varnos. Dabar viskas pasikeitė: gal ji paseno, gal pasaulyje įvyko kažkas tokio, ko ji savo dirvone taip ir nesužinojo, tačiau kažkas pasikeitė. Žmonių ji buvo mačiusi. Matydavo dažniausiai rudenį ir pavasarį, bet jie jos nemėgo. Mažieji žmonės ją draskydavo dar labiau negu varnos. Tačiau jai linksma, kai aplink vyksta veiksmas, spartesnis už uodo zvimbimą, varlės šokavimą ar stirnos žiaumojimą. Ji jaučiasi tuomet laiminga. Bet žmonės ją aplanko vis rečiau ir rečiau, daržas apleistas vis labiau labiau... bet jūs įsivaizduokite, kokia ji buvo laiminga, kai, besišnekučiuodama su saule, ji išgirdo vaikų balsus. Ir kaip ji plačiai nusišypsojo, kai jie pradėjo bėgti jos link. Trys berniūkščiai ją kalbino ir švelniai tampė jos skurdžius drabužėlius. Ji buvo laiminga, nes ją aplankė. Ji buvo laiminga ir tuomet, kai vienas smailianosis iš purvinos kišenės išsitraukė žalią žiebtuvėlį....