Jai sakė:
tau tinka turkis ir vanduo

lyg maži vaikeliai
žaisdami karą
raudonomis lūpomis
bėgiojo vyrai kartodami:
tu mūsų krantas
tau tinka turkis ir vanduo

ji vis leisdavos išpiešiama
ant balto lapo
baltos odos kontūrai
ir horizonte vandenynas
skalaujantis spalvas

prabusdavo kai rytas
glamonėdavo jos veidą
rankomis vedžiodama ore ženklus
girdėdama jau vėstančius
atsikartojančius balsus