I dalis. Ledo žmogus

Mažučiai balti taškeliai blykstelėjo saulėtame ore, šiurkščiu asfaltu nučiuožė apledėję sniego gniužulai ir klouniškai išsirietęs žmogaus kūnas žaibišku greičiu paniro pusnyje...
Ko gero visi sutiktume, kad tuoj po to turėjo (na ne, šiuo atveju kur kas labiau tiktų žodis „privalėjo“) nuaidėti keleto riebokų keiksmažodėlių derinukas. Tačiau tai neįvyko, oras liko neužterštas. O tas jaunas žmogus tiesiog didvyriškai pakilo iš sniegynų ir spėriu žingsniu nudūmė toliau. Keiktis paprasčiausiai nebuvo kada...
Kai traukinių stoties durys galiausiai prasivėrė, Edgarui akyse šmėstelėjo peizažas, kad tai kuo tikriausi vartai į rojų. Kasa buvo už gerų penkiolikos žingsnių... Pasirodo, guviu trišuoliu juos įveikti įmanoma ne tik pasaulio čempionui...
- Kaišiadorys, - teištarė pamėlusios lūpos.
Ir štai veidas... ne, snukis... ne, visgi veidas anapus stiklo kažkaip mįslingai nušvito. Nieko gero nelauk – akimirksniu dingteli galvoje tokiomis akimirkomis. Deja, ne patys geriausi vaikinuko būgštavimai netruko pasitvirtinti.
- Traukiniu penkiolika dvidešimt (traukiniu, išvykstančiu penkioliktą valandą, dvidešimt minučių – aut. past.)? - Paklausė kasininkė. Nustebusi. Kiek dirbtinokai, kiek ne.
Sėdintiems jaukiuose, šiltuose namuose toks traukinio išvykimo laikas galbūt ir galėjo pasirodyti visiškai priimtinas. Tačiau kai kone valandą lėkei slidesniais už ledo areną šaligatviais, kai apledėjusiomis džinsinėmis kelnėmis savo rusvu kojų kailiuku sužinojai ką reiškia pasakymas „minus dvidešimt penki“ ir kai, galiausiai, tavo laikrodis terodo 10:37 (kad ir kiek bemirksėtum), staiga nejuokais sugniauži kumščius močiutės megztose margose kumštinėse pirštinėse. Būtent tai šįkart nutiko ir mūsų Edgarui.
- O geresnio varianto ne... Neatsirastų? - Medžiojamo kiškelio fizionomija griebėsi šiaudo keliauninkas.
Kasininkė apsidairė savo kambarėlyje. Tada pakėlė stamboką „kažkokios telefonų knygos“ egzempliorių, pasižiūrėjo net po juo, gūžtelėjo pečiais bei ramiu, solidžiu tonu atsakė:
- Ne.
- Aišku. Labai dėkui, - mandagiai pro dantis iškošė Edgaras. Atokiame širdies kampelyje vis dėlto plodamas kasininkei už išties pagirtiną teatrališkumą, - Tai tada, prašyčiau, duokit bilietą į tą traukinį, kur penkiolika kažkiek... Vieną.
Suskambo iš anksto paruoštos monetos ir netrukus aparatas išspjovė bilietą.  O per tą keliasdešimties sekundžių laiką jaunuoliui į galvą šovė klausimas:
- Sakykit. Įdomumo dėlei. O kiek aš pavėlavau?
- Hmm... Maždaug dvi, tris minutes...
- Ir vis dėlto... Dvi ar tris? - Perklausė Edgaras. Tartum tame slypėtų kažkokia, kone mistinė, prasmė.
- Tebūnie tris...
- Ačiū. Taip ir galvojau, - kišdamas bilietą į kišenę, lėtai sulinksėjo nelaimėlis. Tada pasisuko eiti ir paskutinį kartą dirstelėjo į pardavėją. Jos veide, regis, šmėstelėjo užuojauta.

II dalis. Žmogus, vertas dėmesio

Traukinių stoties kampe buvo šilčiausia. Ir ne tik todėl, kad kaip tik ten iš pykčio dar tebegaravo traukiniu keliauti panūdęs jaunikaitis. Tiesiog taip patys fizikiniai dėsniai drauge su motinėle gamta surėdė.
Edgaras braižė kojomis ant grindų įvairiausias figūras iš tirpstančio sniego, slenkančio nuo batų ir bandė regzti planus pavadinimu „Kur dabar dėtis? Planas ne penkmečiui, bet visvien ilgam.“
Nusiraminti jis mėgino labai ilgai. Regis, visą amžinybę - maždaug dešimtąją dalį laiko, likusio laukti iki traukinio atvykimo. Tačiau galų gale jaunuoliui visgi pavyko suimti save į rankas ir jis galėjo aukštai iškelta galva mintyse ištarti – „Dar tik vienuolikta valanda, o aš jau toks velniškai ramus“.
Tirpstančių džinsinių kelnių savininkas atsisagstė striukę, padėjo šalia savęs šaliką, pirštines ir seną, kailinę kepurę... Metas buvo giliai, giliai įkvėpti. Ir net ne taip svarbu, kad kvapas ore čia tiesioginės priklausomybės būdu priklausė nuo kitame suolo gale jaukiai įsikūrusios benamių porelės.
- Keturios valandos. Ir dar kažkiek minučių, - panosėje skaičiavo Edgaras.
Akys klaidžiojo visomis pastato pakampėmis, skubančių ar ramiai einančių žmonių veidais, net plaukuotas apgamas ant apkūnios valytojos veido susilaukė ypatingo vaikino dėmesio. Tą akimirką jis drąsiai galėjo prisiekti viskuo pasaulyje, kad dar iki atvažiuojant traukiniui spės numirti bent penketą - šešetą kartų... Iš nuobodulio.
Ir vis dėlto atsitiko kiek kitaip...

III dalis. Prekybos agentas

Edgaras nelabai mėgo prekybininkų. Švelniai tariant. Na, tų, kurie vaikšto po namus ar siūlo prekes tiesiog gatvėje. Gal todėl, kad studijavo socialinę pedagogiką. Ar kažką panašaus. O gal todėl, kad kartą vaikystėje nutiko taip, kad teko už penkis litus pirkti seną, žalią balioną. Dukart.
Na, kaip ten bebūtų... Tačiau aišku buvo viena – šalia jaunuolio net ore tvyrodavo aiškus susitarimas: „Neprekybinė zona – nesmurtinis variantas“. Pakankamai korektiški mainai, kaip kad mėgdavo įvardinti geriausias Edgaro draugas Benas, ištardavęs tai post factum ir tada kiek nesveikai sukikendavęs...
Deja, vienas žmogus tądien turbūt siaubingai slogavo. Nes neužuosti šio nebylaus susitarimo, kaip kad entuziastingai patvirtintų Benediktas, buvo tiesiog neįmanoma.
- Laba diena, jaunolis, - vienintelę oficialią Lietuvos kalbą kiek „praturtino“ tamsaus gymio prekeivis, - žynok, tau žiauriai nuskylo.
- Faktas. – Prieštarauti nebuvo linkęs Edgaras, - ne kasdien taip linksminiesi stotyje.
- Nea, aš visai ne tą turu amenyje. Nu tu ir šmaikštolis. Cha, cha cha. Žinai, kam gi patynka laukti traukynio, ane? Nu gi niekam. Tai vo. Turiu tau pasiūlymą.
- Fantastika. Man šiandien tikrai sekasi. Magnetofonas?
- Kas toks?
- Na, kasetinis grotuvas. Turbūt taip reikia sakyti. Tu juk niatoleroji žargonų visokiausių, ania?
- Nesuprantu.
- Nekreipk dėmesio. Čia turbūt dėl akcento. Etninis dzūkas aš. Dzieduli dzovanok.
- Aš čygonas. Nu romas gali sakyt. Niasupyksiu žynok.
- Kažkodėl įtariau. Bet būtų išties maloni staigmena, lyg koks nemokamas priedas, papildomi bonusai ar kažkas panašaus, jei visai netyčia, taip lyg tarp kitko, dar prasitartum, kad senelio vahdas būvo Chaimė... Na...
- Ė klausyk, tu rasystas?
- Blemba, net nežinau. Čia tie, kur sysiu labai greit daro? Jei taip, tai visko gali būti. O jei rimčiau, tai tiesiog turiu alergija.
- Čygonams, romams?
- Hmm... Čia iš dviejų variantų galima rinktis?
- ...
- Gerai. Be panikos. Nesu aš Adolfo anūkas, nors su šūkiu „Taikos visame pasaulyje“ miegelio taip pat neinu. Tiesiog mane natūraliai fiziologiškai biologiškai papurto nuo tokių prekeivių. Supranti?
- Nu. Bet tykrai ne no tokių kaip aš. Turiu tau gerą pasiūlymą. Pyrk grandinėlę. Tykras auksas.
- Vau. – Staiga pratrūko juoku Edgaras. – Ką mes turime! Ganėtinai standartinis variantas. Tikra klasika netgi, sakyčiau. Gal dar šilta? Ką? Ta tavo grandzynėlė... Sutariam taip. Jei kartais dabar išlįstų koks baisiai besikeikiantis trumpai kirptas jaunuolis, ieškantis, o Dieve, kas galėtų pagalvoti, auksinės grandinėlės, tai mes abu kaip ir nieko nesam girdėję regėję. Ane? O pelną pasidalinsim per pusę. Variantas?
- Ai, kaip suprantu, tu vistiek nepyrksi. Teisybė?
- Blemba, o tu smarkus kaip uraganas. Greitai gaudaisi. Tik spėk lėkti su tavo tempais.
Prekybos agentas tuo tarpu stovėjo kiek sutrikęs. Tarsi nežinodamas ko griebtis.
- Gerai, - nusišypsojo Edgaras, - o dabar bus tas politkorektiškas mano sakinys, skirtas pašlovinti mūsų demokratinę visuomenę. Pasiruošęs fiksuoti? Taigi - ne, pilieti, jūsų siūlomos prekės pirkti aš neketinu. Šįkart nepaisysiu net to, kad tokiu būdu mūsų valstybė liks surinkusi kiek mažiau mokesčių, kuriuos, šventai tikiu, pavyzdingai mokate. Būkit toks geras, dėde prekeivi, parodykit fokusą, išsitraukite kasos aparatą net nežinau iš kur...
Penkias minutėles ponaičiai dar šnektelėjo. Nors prekybos apimtys stotyje ir toliau liko augti tik perkamų traukinių bilietų dėka.

IV dalis. Panelė Ohoho

Edgaras vaikystėje labai mėgo klausytis pasakų. Jo mėgstamiausiąją, apie rudakailį meškiuką, mama sekė apytiksliai šimtą šešiolika kartų. Tačiau net to pasakojimo vaikas taip ir neišmoko atmintinai. O štai naujųjų laikų pasakėčia apie „Gražiąsias lietuvaites“ be perstojo skambėjo ausyse. Nors vaikinukas niekaip negalėjo suprasti vieno - kaip tokios gražios moterys gali gimdyti tokius negražius sūnus, jei jau Lietuvoje gražios yra tik moterys...
Kaip ten bebūtų, dailių merginų išties netrūko ir stotyje. Na, ateinančių pirkti traukinių bilietus, ne taip vadinamos „vietinės faunos“...
Kai Edgaro akis už staiga vidun įplaukusios blondinės aukštakulniais batais užkliuvo taip, kad kone iškrito ant grindų ir nusirito kažkur po suolu, tapo aišku – dalis traukinio laukti likusio laiko prabėgs nepastebimai.
Jaunuolis nužvelgė moterį nuo galvos iki kojų. Po to – nuo kojų iki galvos. Ir tada tapo aišku, kad prioritetinės sritys šiuo atveju yra užpakalis ir lūpos.
Vėliau Edgaras netruko įsitikinti tuo, kad jo vaizduotė išties išlavinta. Pagrindiniais smuikais užplūdusiose fantazijose, be abejo, nuo pirmos sekundės ėmė groti šviesiaplaukė ir jis pats. Antraplaniai vaidmenys atiteko net ir tokiems įgudusiems aktoriams kaip kad pasaulio kraštas su balčiausiu paplūdimiu, klusnios tarnaitės įdegusiais klubais ir daili švediško plieno lova...
Šaltą dieną svajonės buvo išties karštos. Patikėkite manimi... Tad, galbūt, net ir nederėtų pernelyg smerkti šio jauno žmogaus už tai, kad maždaug po dvidešimties minučių jis jau svajojo apie gausius savo palikuonis, masiškai paveldėjančius lūpas ir užpakaliukus iš motinos, o protą iš tėvo, žinoma...
O... Jei jau sugebėjote nepasmerkti žmogelio už tokį paklydimą, tai tikrai atleisite jam ir už likimo posūkį, kuriame jaunuolis pamato ĮŽB (įspūdingą žydraakę brunetę) ir nežymiai pakoreguoja savo fantazijas bei svajones. Vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų jose atiduodamas naujai aktorei, o antrąjį visgi pasilikdamas sau, žinoma...

V dalis. Berniukas

Taip bėgo minutės ir artinosi akimirka, kai Edgaras galės iškilmingai uždėti koją ant laiptelių, vedančių į traukinio vagoną. Beliko laukti kiek mažiau nei dvi valandas.
Štai tada laukiamojoje salėje ir pasirodė berniukas. Gal dvylikos metų vaikėzas žaliai dažytais plaukais, apsmukusiais drabužiais ir didžiuliais batais. Iš pažiūros vaikas atrodė toks slunkius, jog Edgarui nejučia išsprūdo frazė:
- Beviltiškas.
Atvirai pasakius, mūsų tolerantiškas pažįstamas nelabai mėgo ir „apsmuktakelnių“. Jų apranga, išsireiškimai ir vertybės jam atrodė mažų mažiausiai kvaili.
Tačiau netrukus teko gerokai nustebti net Edgarui. Iki tol manęs, kad įspūdinga kamuolio valdymo kojomis technika šiose žemėse pasižymi tik jis, jaunuolis pamažu ėmė keisti nuomonę. Matydamas, kaip lauko teniso kamuoliuką tais didžiuliais batais mušinėja dvylikametis, mintį, jog pats yra neatskleistas futbolo genijus, Edgaras su kiekviena minute vis labiau vertino ne kaip dogmą, o jau tik kaip tikimybę. Mažutę tokią...
- Sveikas, žinai Krištianą Ronaldo? – Priėjęs užkalbino berniuką.
- Ką? Velnias, užkrito galvoj. Čia gal tas garbanotas bičas, kur pas Ramšteinus gitara pjausto?
- Blemba, neišsikalinėk iš manęs, mažiau. Aš tik norėjau pasakyt, kad gerai varai.
- Aha, žinau. Gal nori prisidėt?
- Mielu noru. Tik nesitikėk, kad duosiu garo kaip koks kamuolio guru. Nors dar prieš dešimt minučių būtent tokiu save įsivaizdavau.
- Gerai. Man patinka gležni kūneliai, - šyptelėjo vaikėzas ir mestelėjo kamuoliuką Edgarui.
Vaikinai nejuokais įsižaidė... Jų nebesulaikė nei ypatingo grožio pūga, siautusi už lango, nei pagrindinių vaidmenų fantazijose vertos būtybės aukštakulniais bateliais, nei prakaitas, kuris netrukus abiejų veidais ėmė tiesiog žliaugte žliaugti.
- Eina perst, - staiga išsiviepė Edgaras, - nu bet aš ir savanaudis. Taigi tu jau visas šlapias, o lauke gal minus dvidešimt. Dar susirgsi.
- A, tai štai kur mano krikšto tėtis. O mama vis sakydavo, kad pasaulio krašte apelsinus skina.
- O tu kandaus liežuvėlio vaikis.
- Kur dėsies, kai po eglute randi tokias kelnes. Žinai, aplinkybės priverčia.
- Tai jau. O žalius plaukų dažus irgi po eglute radai?
- Nea. Spintoj. Kai brolis pas mergas išėjo.
- Aaa... Tai taip reikia suprasti, kad ir tu pas mergas nori. Ane?
- O ką? Nesimato?
- Gal kiek ir matos. Jei labai gerai įsižiūri, - draugiškai mirktelėjo Edgaras. – Bet plaukų dažai prie panelių skaičiaus didinimo nelabai prisideda. Nemanai?
- Faktas, brolau. Bet juk reikia kažkaip kelnes užmaskuoti.
- Va čia tai tiesa. Jei tinkamai mane suprastum ir prisiektum Maradona, kad nesikreipsi į jokias ten spectarnybas, tuoj pat liepčiau jas nusimauti.
- Aha. Būtinai. Tik tada jau garantuotai susirgčiau. Gerai, Edga, aš jau lėksiu. Man čia netoli, pora stotelių. O tu pats neperšalk. Laikykis, tikiuosi dar kartu paspardysim ką nors. Aišku, kalbu apie kamuolį. Didesnį ar mažesnį.
- Būtinai. Iki vaiki.
Taip jiedu ir išsiskyrė. Kad scena įgytų didesnę išliekamąją vertę, pridursime, kad po savaitės berniukas susirgo plaučių uždegimu. Liga buvo tokia komplikuota, kad kai jau net rūpestingam specialistui atrodydavo, jog Kaziukas (tėvai jį pavadino Kazimieru senelio dėdės, kuris buvo rašytojas ir kurio visi užrašai sudegė per karą, kai reikėjo bėgti nuo okupantų, garbei) ima sveikti, ji staiga ir vėl atsinaujindavo. Galiausiai iš pasaulio krašto išties grįžo krikšto tėtis. Nešinas maišeliu apelsinų ir siaubingai šlubuodamas – giminaičiams pasakė, kad susižeidė dirbdamas statybose, nors ištiesų buvo buliaus perdurtas nelegalioje koridoje...
Na, štai ir pridūrėme, nors silpnesnių nervų skaitytojams taip pat turime kalėdinę akciją – raštiškai patvirtintą informaciją, kad taip ištiesų nebuvo...

VI dalis. Senas (ne)geras pažįstamas

Kai iki traukinio atvykimo liko vos penkiolika minučių, Edgaras patraukė į lauką. Pilkšvas dangus vis dar karts nuo karto išspjaudavo kokią paklydusią snaigę. Nors pūga jau buvo praūžusi ir viskas aplink skendėjo tyrose pusnyse - nesimatė nė pėdelės. Buvo gražu.
Ir štai Edgaras, kaip tūlas lietuvis, tuoj pat pradėjo nerimauti. Grožis ilgai tęstis juk negali. Jį būtinai turi kas nors sugriauti, „padailinti“ pagal asmeninį receptą ar bent jau paragauti. Kraštelį grybštelint neitin rūpestingai nuplautu pirštu.
Kaip tik todėl jaunuolis pasistatė apykaklę bei kiek užsmaukė ant akių kepurę. Žodžiu, mėgėjiškai, bet pakankamai kokybiškai užsimaskavo.
- Maža kas. Gal dar koks žemietis iš senų negerų pažįstamų klano prisistatys, - burbtelėjo sau panosėje.
Burbtelėjo ir po minutėlės jau guldė apykaklę atgal. Tiesdamas dešinę ranką.
- Tai ką, sušalai? – Išpūtė akis apvalaino veido („veido“ tik todėl, jog politiškai ir kitaip korektiško kūrinėlio pabaigoje griežtai nėra patartina naudoti kitų žodelių, liaudyje vartotinų kaip „veido“ sinonimai), išdidžios laikysenos buvęs klasės draugas.
- Aha. Baisiai sušalau.
- Tai ko tą palto atlošą atgal raitoji?
- Ai, žinai, supratau, kad jau nebepadės...